„Aušros“ inf.

Giesme „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“ lapkričio 12 d. Seinų „Lietuvių namuose“ prasidėjo lietuviškų mišių grąžinimo į Seinų baziliką 40 metų jubiliejaus minėjimas. Ta proga salėje buvo parengta paroda su giedotojų nuotraukomis, dokumentų. Į minėjimą susirinko daugiausia aktyviausiai dalyvavusiųjų ginant savo teises bažnyčioje melstis gimtąja kalba giminės, tuomet dar buvę paaugliai, bet jau pamenantys anų laikų įvykius ir supratę jų svarbą.

Į renginį atvyko arkivyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos vyskupų konferencijos atstovas, atsakingas už užsienyje gyvenančių lietuvių sielovadą, dalyvavo LR konsulato Seinuose vadovas Genadijus Mackelis (jo pasakytą kalbą spausdiname gretimame puslapyje). Istorinius pranešimus skaitė prof. dr. Bronius Makauskas ir Julija Račiuvienė (šiuos pranešimus spausdinsime kitame „Aušros“ numeryje).

Arkivyskupas Lionginas Virbalas susirinkusiems kalbėjo: „Čia esantys lietuviai mokėjo kovoti ir išlaikyti savo kalbą, savo tautiškumą. Galvoju apie XIX a., kai dar buvo neaišku, kokia laukia Lietuvos ateitis. To patriotinio nusiteikimo tiek žmonių, kurie čia gyveno, tiek studijavusių seminaristų ir jų tolimesnės veiklos dėka Lietuva atgijo, Lietuva turėjo savo valstybę ir gyvavo. Nelengvas likimas buvo tų žmonių, kada siena perrėžė lietuvių gyvenamas žemes, padalino. Mes žinome sudėtingumą pasienyje gyvenančiųjų. (…) Po II Vatikano susirinkimo buvo galima turėti visas pamaldas savo gimtąja kalba, tai buvo Bažnyčios kryptis, visos Bažnyčios tendencija, kad žmonės galėtų melstis savo gimtąja kalba, kur jie begyventų…“

Tik ta tendencija nepasiekė Seinų, dėl ko vietiniai lietuviai atkakliai stengėsi, nepasiduodami provokacijoms, gąsdinimams. Šiandien mums sunku suprasti, kaip jautėsi jie, stumdomi prie altoriaus.

Išklausius pranešimų pasisakė salėje susirinkusieji žmonės. Jie dalijosi prisiminimais, klausė apie šiandienos aktualijas. Stasė Mieliauskienė iš Dusnyčios sakėsi pamenanti, kad jos tėvas kiekvieną sekmadienį važiavo į Seinus melstis ir giedoti, kad žmonės rinkdavosi pas Leončikus tartis, ką daryti toliau. Tačiau labai apmaudu, kad šiandien žmonės tampa vis labiau abejingi. Anot jos, nedaug trūko, kad Žagarių bažnytėlėje būtų įvestos lenkiškos pamaldos, nes kai kam jau nelabai svarbu, kuria kalba jie meldžiasi. Dėkojo Vytautui Grigučiui, kuris padėjo surasti kunigą iš Lietuvos, kad atvažinėtų laikyti pamaldų lietuvių kalba. Taip pat dėkojo „Aušros“ redakcijai už palaikymo žodžius „Aušroje“.

Jonas Žukauskas iš Burbiškių atkreipė dėmesį, kad Seinų parapija yra labai specifinė savo istorija. Tad Lietuvoje turėtų atsirasti lietuvis kunigas, kuris atvažiuotų į Seinus patarnauti lietuviams.

Viktoras Vaina pasakojo, kad anuomet, kai buvo kovojama dėl lietuviškų mišių, jis buvęs paauglys. Pamena, kaip į jų namus atvažiuodavo Seinų parapijos lietuviai su tėvu pasitarti, ką daryti toliau. Kadangi Juozas Vaina turėjo rašomąją mašinėlę, spausdindavo raštus. Vėliau, kai jau Viktoras buvo studentas Varšuvoje, lankydavosi pas Bronių Makauską namuose. Kartą Bronius, sužinojęs, kad Viktoras ruošiasi su universiteto ansambliu važiuoti koncertuoti į Romą, paklausė, ar nenuvežtų parašų ir raštų Šventajam Tėvui. Viktoras sutiko. Popierius paslėpė būgne, kuriuo grojo. Tokiu būdu parašai ir raštai buvo perduoti tiesiogiai Jonui Pauliui II.

Pasidalinti prisiminimais buvo ir daugiau norinčiųjų, tačiau reikėjo nepavėluoti į 13 val. atnašaujamas šv. mišias, taigi ne visiems buvo suteiktas žodis. Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius informavo, kad Algirdas ir Elena Nevuliai skyrė lėšų granitinei lentai, įamžinančiai kovojusiųjų už lietuviškas mišias atminimą.

Prieš renginį lietuvių delegacija prašė susitikimo su Seinų parapijos klebonu Z. Bzdaku (Z. Bzdak), norėdama susitarti dėl lentos pakabinimo vietos Seinų bazilikoje, tačiau klebonas nesutiko delegacijos priimti. Ta lenta per visą minėjimą gulėjo salėje, tačiau jos vieta – Seinų bazilikoje. Taigi pirmas mūsų bendruomenės laukiantis darbas – suderinti su vietos klebonu ir pakabinti lentą tinkamoje vietoje.

Renginį vedė Seinų „Lietuvių namų“ direktorė Onutė Nevulienė ir „Aušros“ redaktorė Irena Gasperavičiūtė. Direktorė, dėkodama arkivyskupui Lionginui Virbalui, įteikė jam mūsų krašto dailininkės Alicijos Zimnickaitės tapytą paveikslą, vaizduojantį Seinų kunigų seminariją. Irena Gasperavičiūtė, apibendrindama konferenciją, pacitavo Broniaus Makausko išsakytą prelato Lado Tulabos mintį: „Ir dėl Dievo meilės prašau Jūsų: neprileiskite, kad tik mūrai čia lietuviškai kalbėtų.“ Žodžiai ir įkvepiantys, ir įpareigojantys.

Meno programėlėje pasirodė Seinų „Lietuvių namų“ ansambliai. Vadovai Arnoldas Beinaris ir Juozas Pileckas. 13 val. visi susitikome šv. Mišiose, kurias atnašavo arkivyskupas Lionginas Virbalas.