Keturiasdešimties metų (1947–1983) pastangas dėl lietuvių pamaldų Seinų bazilikoje susigrąžinimo prisimenant

Bronius Makauskas

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 23 nr.)

Lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje problema (ir ne vien ši) išėjo už Lenkijos episkopato kontrolės ribų. Į Lomžos kuriją ir Episkopato sekretoriatą plaukė JAV, Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur gyvenančių lietuvių protesto laiškai. Vyskupas Sasinovskis (Sasinowski) pagaliau buvo priverstas reaguoti viešai užsienio lietuvių katalikiškoje spaudoje. Sulaukdavo reakcijų. Štai viena iš jų.

Atsakymas vyskupui Sasinovskiui, parašiusiam laiškus „Tėviškės Žiburių“ ir „Pasaulio Lietuvių Katalikų Žinyno“ redaktoriams (ištraukos – B. M.)

„Tėviškės Žiburiai“ nr. 48, 1976, lapkritis, 25 d.

Ekscelencija,

Gavome Jūsų laiškus, rašytus spalio 23 d. „TŽ“ ir „PLKŽ“ redaktoriams. Juose atsiliepiate į „TŽ“ 1976 m. 35–36 nr. vedamąjį „Trikampis pavojuje“ ir pateikiate žinių apie Suvalkų trikampio lietuvius. Už tuos laiškus Jums reiškiame padėką. Tai istorinė staigmena. Mūsų žiniomis, tai bene pirmą kartą lenkų tautybės vyskupas atsiliepė į lietuviško laikraščio straipsnį lietuvių kalba. Tai rodo, kad Ekscelencija domitės lietuvių reikalais, sekate jų gyvenimą ir bandote spręsti jų sielovados problemas. Be to, minėtuose laiškuose pateikiate smulkesnių žinių apie Suvalkų trikampio lietuvius, kurių Š. Amerikoje trūksta dėl „geležinės uždangos suvaržymų“.

Deja, minėtuose Jūsų laiškuose yra dalykų, reikalingų kritiško žvilgsnio. Pozityvią jų pusę užtemdo kalbos tonas. Jūs mus vadinate šmeižtų skleidėjais ir demagogais. Rašote: „Ar „TŽ“ redaktoriai nori išreikšti savo katalikiškumą šmeižtais?“ Kitoje vietoje: „Įdomu, ar demagogai iš „TŽ“ galėtų įrodyti nors vieną kunigą lietuvį, dirbantį Suvalkų trikampyje, kuris būtų nukeltas Lenkijos gilumon?“ Tai išsireiškimai, kurie nesiderina su vyskupo orumu. „Šmeižti“ reiškia apkalbėti, dergti, juodinti, garbę plėšti. O daiktavardis „šmeižtas“ reiškia apkalbą, dergimą, juodinimą. Žodis „demagogas“ lietuvių kalboje reiškia suvedžiotoją, apgaulingą kurstytoją. Taigi, pavartodamas tokius terminus, Ekscelencija, išreiškiate mums paniekinimą, o mūsų katalikiškumą identifikuojate su šmeižtu. Atsikirsdami ir mes galėtume kvestionuoti Jūsų katalikiškumą, bet žinome, kad abipusiais kirčiais Suvalkų trikampio lietuvių problema nebus išspręsta. Be to, manome, kad minėtasis „TŽ“ straipsnis nėra nuoširdaus rūpesčio išreiškimas, atkreipimas dėmesio į problemą, kuri jau laukia sprendimo 30 metų. Jis neturi nieko bendro su demagogija ar šmeižtais. Galimas dalykas, kad „TŽ“ straipsnis pasiekė Jus per vertėjus, kaip ir mums skirtas Jūsų laiškas. Tuo būdu galėjo įsibrauti su vyskupo orumu nesiderinantys išsireiškimai.

Kalbant apie nacionalinį lenkų agresyvumą šventovėse, minėtame „TŽ“ nr-je pasakyta: „Ne tik mišriose, bet ir grynai lietuviškose parapijose dirba lenkai kunigai, o lietuviai nukelti Lenkijos gilumon.“ Taip rodo faktai. Iš Suvalkų trikampio yra kilęs ne vienas lietuvis kunigas, bet jų šiandieną toje srityje ten nėra – jie dirba Lenkijos gilumon. Pvz., tokių tarpe yra kun. Alfonsas Jurkevičius ir kun. Bronius Kuculis, abu kilę iš Šlynakiemio kaimo. Natūrali jų vieta juk būtų Suvalkų trikampyje ar kitose lietuvių gyvenamose srityse. Dabar gi lenkai kunigai turi vargti mokydamiesi lietuvių kalbos, o lietuviai kunigai dirba kitataučiams. Minėtame „TŽ“ straipsnyje nepasakyta, kad jie dabar nukelti. Matyt, savo laiku nebuvo jiems sąlygų pasilikti lietuviškose srityse. Pagaliau, kaip ten nebūtų, faktas lieka faktu, kad šiandien jų Suvalkų trikampyje nėra. O jiems pasikviesti dabartiniais laikais sunku nebūtų. Kunigų pasikeitimas tarp vyskupijų yra plačiai praktikuojamas. Tokios iniciatyvos imasi vyskupai reikalo atveju, nelaukdami vienos ar kitos pusės prašymų. Ekscelencija savo laiške sakote: „Mūsų vyskupijoje trūksta lietuvių kunigų ir todėl kunigai lenkai mokosi lietuvių kalbos.“ O trūkumą juk galima pašalinti, pasikviečiant lietuvius kunigus iš kitų Lenkijos sričių. Malonu girdėti, kad lenkai kunigai mokosi lietuvių kalbos, bet net ir geriausiai išmokęs tos kalbos kitatautis kunigas niekad negalės atstoti lietuvio kunigo dėl psichologinių ir kultūrinių motyvų. Lietuvių kunigų stoka Suvalkų trikampyje aiškiai rodo, kad lietuviai ten neturi pakankamai savų dvasinių vadų ir dėl to lengvą dirvą gali rasti ateistai.

Ekscelencija rašote, kad Suvalkų trikampyje „grynai lietuviškų parapijų visai nėra“. Jei tą grynumą matuosime 100 %, žinoma, turėsime pripažinti, kad „grynai lietuviškų parapijų visai nėra“ ne tik Suvalkų trikampyje, bet ir Š. Amerikoje. Mūsų žemyne, t. y. Š. A., grynai lietuviškomis parapijomis vadiname tas, kuriose daugumą sudaro lietuviai ar bent pagrindinę dalį, kuria remiasi parapijos gyvenimas. Tokiose parapijose lietuvio kunigo buvimas yra būtinas, jei norima pasiekti gerų rezultatų. Toks grynumas turėta galvoje rašant ir apie Suvalkų trikampio lietuvių parapijas. Savo laiške kun. Pugevičiui Ekscelencija rašote, kad esama 70 % lietuvių Punsko parapijoje, Smalėnų – 45 %, Seinų – 20 %. Tai statistika, kuri sudaryta turbūt tos srities dvasininkų. Kyla klausimas, ar ji tiksli? Prel. Zlotkowskis, sudarydamas statistiką Seinų parapijoje po II pasaulinio karo, beveik visai nerado lietuvių. Jeigu ir dabar toji statistika būtų sudaroma visai laisvomis sąlygomis, galimas dalykas, būtų visai skirtinga lietuvių naudai. Juk tai sritis, kurioje lietuviai nuo 1920 m. buvo nuolat persekiojami tuometinės Lenkijos valdžios. Tad užsirašymas lietuviu tebėra tam tikros rizikos dalykas, nes spaudimo netrūksta ir dabar. Kai kurie lietuvių šaltiniai, pvz., Br. Kviklys, „Mūsų Lietuva“, t. III, 496 p., nurodo, kad Punsko parapijoje yra 4000 asmenų, kurių 3000 lietuvių, t. y. 75 %, o apie Smalėnus sakoma, kad „apylinkės daugiau lietuviškos negu lenkiškos“ (LE, t. XXVIII, p. 162). Galimas dalykas, kad ir Seinų parapijoje yra šiek tiek didesnis lietuvių nuošimtis, nei oficialiai nurodoma. Pagaliau tie nuošimčiai gali būti didesni ar mažesni, tačiau jie rodo lietuvių kunigų reikalingumą.

Pasaulio lietuvių dėmesį atkreipė ypač Seinų lietuvių problema. Jau visiems žinoma, kad Seinų bazilikoje reguliarios lietuviškos pamaldos neleidžiamos. Jos laikomos mažoje buvusioje protestantų šventovėje. Ekscelencija manote, kad tai geras sprendimas, nes tuo būdu esą išvengiama ginčų tarp dviejų tautybių. Betgi, kaip matote, dėl to iškilo dar didesnis ginčas. Lietuviai jaučiasi išstumti iš bazilikos, į kurią jie turi tiek pat teisių, kaip ir kitos tautybės tikintieji. Jeigu tokioje antraeilėje tikinčiųjų situacijoje atsirastų lenkai, ar būtų patenkinti? Dėl to nėra ko stebėtis, jeigu Seinų parapijos lietuviai laiko tai diskriminacija, savotišku pažeminimu, kurio neturėtų būti krikščioniškoje bendruomenėje.

Ekscelencija rašote, kad lietuvius kursto ateistai. Iš Suvalkųtrikampio atvykstantieji Kanadon to nepatvirtina. Jų manymu, tai lenkų sugalvotas dalykas, kaip ir Jūsų laiške minimas girtų lietuvių giedojimas Seinų bazilikoje po lenkiškų pamaldų. Tai neįtikėtinas dalykas, nes pagal tuos lenkus išeitų, jog visa Seinų lietuvių kova už savo teises bazilikoje tėra ateistų ir girtų darbas. O pagaliau jeigu ir ateistai padėtų lietuviams kovoti už savo teises, atliktų humanišką darbą. Kaltė tuo atveju atsakingiems lenkų pareigūnams, kurie sudaro tokias situacijas, kurias gali išnaudoti ateistai. Bet, sakytume, ta prielaida apie ateistų talką nėra pagrįsta, ji sugalvota lietuviams kompromituoti. Jei lietuviai kovotų prieš religiją, sakytume, tai ateistų darbas. O dabar lietuviai prašo leidimo turėti reguliarias savo pamaldas bazilikoje, kad kaip kurį laiką ir seniau buvo. Kai toks leidimas bus duotas, visi „ateistiniai“ ginklai bus išmušti iš rankų.

Ekscelencija! Dabartinis lenkų dvasiškių ir dalies pasauliečių užsispyrimas kovoti su lietuviais dėl pamaldų bazilikoje skatina lietuvius į ateizmą. Juk yra žinoma iš patirties, kad panašios lenkų-lietuvių kovos religinėje srityje daug lietuvių nuvedė į ateizmą. Jei lietuviai Seinuose, t. y. bazilikoje, nori pamaldų, dvasiškiai turėtų ne tik nekliudyti, bet ir džiaugtis, jiems padėti. Kiekvienas neutralus stebėtojas pasakytų, kad žmonių, šiuo atveju lietuvių, vijimas iš bazilikos nėra geros sielovados ženklas. Kai bus deramai sutvarkytas lietuvių pamaldų reikalas Seinų bazilikoje, išsispręs ir kitos su tuo susijusios problemos.

Baigdamas savo laišką Ekscelencija rašo: „Aš esu ramus, kad lietuviams skriaudos nedarome. Jie yra patenkinamai aptarnaujami sielovada savo gimtąja kalba…“ Mums čia betgi kyla klausimas: ar Ganytojas gali būti ramus, kad jo ganomųjų bendruomenėje nėra ramybės? Iš lietuvių pusės žiūrint matyti, kad Seinų lietuviai yra skriaudžiami. Jei nebūtų skriaudos, nebūtų ir esamos kovos. Ta linkme pasisakė ir JAV lietuvių Kunigų Vienybė savo suvažiavime Čikagoje. Tai pripažino ir prel. Tulaba, kuris šioje byloje užima pačią švelniausią poziciją. Taigi, vieni mato skriaudą, kiti ne. Čia mes ir išsiskiriame. Ir kol skriauda nebus įžvelgta atsakingųjų, sunku tikėtis patenkinamo sprendimo ir tikros ramybės. Mes betgi tikimės, kad ganytojiška Jūsų širdis įžvelgs lietuviams daromą skriaudą ir padarys palankų sprendimą. Tuomet malonu bus paskelbti džiugią žinią. Ji, be abejonės, bus pažymėta ir „Pasaulio Lietuvių Katalikų Žinyne“.

Pagarbiai Jūsų – „Tėviškės Žiburiai“

Lomžos vyskupą viešai, kartu ramindamas lietuvius ir papeikdamas kritikus, užtarė prelatas Ladas Tulaba, atsakydamas į Australijos lietuvio veikėjo p. Laukaičio straipsnį „Tėviškės aiduose“, paskelbtą po pastarojo apsilankymo Suvalkų krašte.

„Tėviškės Aidai“, 1976, nr. 37, rugsėjo 18, Melbourne

Prelatas Ladas Tulaba, Pontifikalinės Lietuvių šv. Kazimiero Kolegijos rektorius Romoje

(Laiško ištrauka – B. M.)

(…) Atskirą žodį noriu pasakyti dėl santykių su lenkais. Turime visada ir visur būti realistais. Šia prasme turime bent bendrauti su lenkais. Neturime leistis, kad kiti pasinaudotų mumis saviems interesams realizuoti. Bet iš savo pusės neturime atstumti nė vieno, kuris gali būti mums naudingas mūsų siekimų realizavimui. Jie mums daug kur gali ir yra naudingi. Lenkai mums padarė daug skriaudų, bet tai praeitis. Ateitį turime kurti užmiršdami skriaudas, dovanodami kaltes, siekdami bendradarbiavimo su visais. Vienomis rankomis, tik savomis jėgomis, nepasieksime, ko siekiame.

Ponas Laukaitis, apsilankęs Suvalkų trikampyje, rado reikalinga aliarmuoti pasaulio lietuvius, kad Seinuose parapijos bažnyčioje neleidžiama lietuviams turėti pamaldų sava kalba. Netiesioginiai metami kaltinimai ir man, būk tai aš pataikauju Lomžos vyskupui, ir tuo būdu kenkiu lietuvių reikalui. Jis taip pat reikalauja, kad lietuviai protestuotų, kad boikotuotų vyskupo pastangas duoti kitas galimybes lietuviams melstis sava kalba. Ponui Laukaičiui bandžiau aiškinti žodžiu, kokia yra tikroji tenai padėtis, bet jis nenorėjo klausytis, jis dedasi visą žinąs. Tikrumoje tačiau jis tikrai nežino, ką rašo ir ką reikalauja.

Seinų lietuvių reikalais tenka rūpintis jau virš 20 metų. Jų teisėtus reikalavimus girdėjome ir girdime. Esame gerai, ir ne iš vienos pusės informuoti. Nėra jokios abejonės, kad Seinų lietuviai yra skriaudžiami. Reikia jiems padėti. Kaip? Čia yra visas klausimas.

Seinų lietuviams galima padėti, bet ne protestais ir boikotavimu vietinio vyskupo, o kantriai aiškinantis ir įtikinant. Vysk. Sasinovskis yra vienintelis iš visų buvusių Lomžos vyskupų, kuris leidžiasi į kalbas ir nori lietuviams duoti bent dalį to, ko prašo. Statydami griežtai klausimą ir reikalaudami visu šimtu nuošimčių nieko nelaimėsime ir galime visko nustoti. Šv. Sostas neišeis prieš Lenkijos Episkopatą dėl to, ar Seinuose lietuviai turi melstis bazilikoje ar kitoje bažnyčioje.

Turiu tikrų įrodymų, kad lietuviams kovoje prieš vyskupą drumsčia vietiniai ir iš kitur atvykę komunistiniai agentai. Komunistai – lenkai ir lietuviai turi aiškaus intereso drumsti santykius tarp vyskupo ir tikinčiųjų. Taigi visų pirma reikia įtikinti geros valios lietuvius, kurių tikrai yra didžioji dauguma, kad nesileistu klaidinami tų, kuriems nerūpi malda, priešingai, kuriems rūpi atitraukti žmones nuo Dievo.

Dariau visa ir darysiu, kad įtikinčiau Seinų lietuvius priimti tai, ką vyskupas duoda. Bet toliau reikalauti, kad duotų daugiau. Taigi ne boikotuoti, bet remti ir Seinuose duotą bažnytėlę, ir Vidugiryje steigiamą naują, visai lietuvišką parapiją. Pasiekus šitai, reikalauti teisės melstis ir bazilikoje. Bet reikalavimai turi būti korektiški, be išsišokimų, triukšmavimų, ypač švęstoje vietoje. Šituo keliu eidami galėsime pasiekti daugiau, negu gali atrodyti. Šiuo keliu kviečiau ir kviečiu eiti Seinų lietuvius. Su Lomžos vyskupu Sasinovskiu palaikiau ir palaikysiu santykius, kad jį palenkčiau tėviškai rūpintis jo diecezijoj gyvenančiais lietuviais. Laiškus, kuriuos rašiau vyskupui, rašiau aukščiau nurodyta mintimi: taigi ne išduodamas, bet gindamas Seinų lietuvių religinius reikalus. Nemanau, kad p. Laukaičiui daugiau yra prie širdies Seinų lietuviai, negu man.

Daugumos mūsų siekimai tie patys, bet pasiekiami laimėjimai skirtingi. Kad daugiau pasiektume, būkime apdairūs ir ypač vieningi.

Vyskupas Sasinovskis, turėdamas gerą ryšį su prel. L. Tulaba, jį klaidindamas ir išprovokavęs aukščiau cituojamą laišką, norėdamas dar kartą juo pasinaudoti saviems tikslams, 1981 metais Žolinių atlaidams prelatą bei Don Bosko lietuvių namų Romoje direktorių kun. Burbą pakvietė į Punską. Jie apsistojo pas Punsko kleboną prel. I. Dzermeiką. Seinų ir Punsko parapijiečių aktyvas turėjo galimybę pas mokytoją Joną Pajaujį pasikeisti su svečiais nuomonėmis ir pakartoti savo prašymus. Prelatas laikėsi savo anksčiau viešai pareikštos nuomonės.

Susitikimo metu prel. Tulabos paklausta, ar dvasininkams iš Romos numatyta atnašauti šv. Mišias lietuviams Seinų bazilikoje. Šis atsakęs, kad Ekscelencija Sasinovskis to nepasiūlęs. Jų vizito programa susijusi su Žolinių atlaidais Punske. Tai patyrę keli kovotojai dėl pamaldų bei šio krašto studentai Žolinių išvakarėse prie Punsko klebonijos suruošė iškilmingą vyskupo Sasinovskio sutikimą. Klebono I. Dzermeikos, prel. L. Tulabos ir kun. Burbos akivaizdoje jie paprašė vyskupo leidimo svečiams iš Romos po iškilmių Punske kitą dieną laikyti šv. Mišias Seinų bazilikoje. Svečiai, maloniai nustebę, sukluso. Vyskupas, aiškiai sutrikęs, pažadėjo „atsiklausti Seinų klebono ir duoti atsakymą“. Atsakymą vyskupas pateikė – kitą dieną pasibaigus atlaidams, vėlyvų pietų Punsko klebonijoje metu. Laiko suburti seiniškius į vienkartines pamaldas liko vos keletas valandų. Seinų parapijiečiai parodė nepaprastą organizuotumą. Vyskupas Sasinovskis svečių nelydėjo. Ir čia patirta buvo Dievo malonė. Per šv. Mišias Seinų bazilika ir šventorius buvo sausakimši. Tiek žmonių čia buvo susirinkę gal tik vyskupo Antano Baranausko ingreso metu. Iškilmingos šv. Mišios buvo atnašaujamos lietuvių kalba. Jautėsi didelis dalyvių susikaupimas, matėsi ašaros tikinčiųjų akyse. Vatikano kurijos protonotaras ir Pontifikatinės lietuvių šv. Kazimiero kolegijos rektorius prel. Ladas Tulaba pasakė įspūdingą, prasmingą pamokslą, iškeliantį dvasininkų, ypač Seinų vyskupijos ganytojų Antano Baranausko ir Antano Karoso, Seinų seminarijos profesūros ir jos auklėtinių, Seinų lietuviško spaudos židinio darbus ir nuopelnus Dievui ir Tautai. Pamokslą užbaigė mums skirtais ir, esu tikras, testamentiniais žodžiais: „Ir dėl Dievo meilės, prašau ir maldauju jūsų, neprileiskite, kad tik mūrai čia lietuviškai kalbėtų!“ Išgyvenimai Punske ir ypač Seinuose leido prelatui Tulabai suprasti tikrąją Suvalkų krašto lietuvių padėtį ir jis reagavo su krikščioniška meile bei tautine atsakomybe.

Kitais metais Šventasis Tėvas buvo pakviestas į Vatikano radijo lietuvių sekciją. Čia prelatas Vytautas Kazlauskas popiežių Joną Paulių II lydinčių aukštų Vatikano pareigūnų bei gausaus būrio lietuvių dvasininkų akivaizdoje, rodydamas jam Lietuvos žemėlapy matomus Seinus, paprašė visų laisvo pasaulio lietuvių katalikų vardu spręsti Lomžos diecezijoje, Seinų parapijoje, susidariusios nenormalios lietuvių katalikų padėties, besitęsiančios jau arti 40 metų, klausimą. Šventasis Tėvas atsakė nuoširdžiai, kartodamas: „Turėkite viltį…“ Žinia tuoj pat buvo paskelbta per Vatikano radiją. Iš čia Šventasis Tėvas atvyko į Pontifikatinę šv. Kazimiero lietuvių kolegiją, pabendravo su jos vadovybe, dėstytojais, klierikais, pakviestais lietuviais dvasininkais ir pasauliečiais.

Netrukus pasklido gandai, kad lietuvių reikalai Seinų bazilikoje sprendžiami. Netikėtai nuo peršalimo mirė Lomžos vyskupas Sasinovskis. Dėl naujo vyskupo kandidatūros pozicijų derinimas tarp Lenkijos episkopato ir Vatikano užtruko dar metus laiko. Šv. Tėvo sprendimu nauju Lomžos vyskupu paskirtas Vatikano kurijos pareigūnas vysk. Juliušas Pecas (Juliusz Paetz). Ekscelencija 1983 m. spalio 16 d. iškilmingai grąžino į Seinų baziliką pamaldas ir netrukus pastoraciją gimtąja lietuvių  kalba, rodydamas lietuviams savo diecezijoje ypatingą palankumą. Lomžos vyskupija po kiek laiko buvo padalyta į dvi dalis. Suvalkų kraštas priskirtas Elko vyskupijai.

Šiandien mes, šios parapijos lietuviai, prisimename ir pagerbiame gynusius savo krikščioniškas teises Seinų bazilikoje lietuvius bei tuos, be kurių pagalbos ir užtarimo negalėtume toliau čia praktikuoti tikėjimo gimtąja kalba.

Kartu turime iš praeities mokytis: likime vieningi pakeldami skriaudas ir jas šalindami iš savo gyvenimo, pasitikėdami savo jėgomis ir Dievo malone.

Savo broliams Kristuje, lenkams, iš šios vietos, manau, visų Seinų parapijos lietuvių vardu siunčiu išmintingą, šiai skaudžiai istorijai tinkančią sentenciją: „Non licet facere malum ut eveniret bonum“ („Neleistina daryti bloga, kad išeitų gera“).

(Pabaiga)