Irena Gasperavičiūtė, „Aušros redaktorė“

Pagaliau sulaukėme išsiilgtos tikrosios žiemos. Nuo seno žmonės pasakoja, kad rimčiau paspaudęs šaltukas išnaikina parazitus, tokius kaip erkės, tad gerai, kai -20 °C pabūna bent savaitę. Jau nekalbant apie tai, kaip balti žiemos raštai džiugina vaikus. Tačiau šiemet ilgai žiemos pasaka neužsibuvo.

Politikoje, ypač Lenkijoje, nuo pat pirmųjų šių metų dienų daug naujienų – po aštuonerių metų pasikeitė valdžia. Ir štai jau dabar valstybinė televizija pasikeitusi neatpažįstamai. Aišku, visuomenėje tai kelia daugybę aistrų. Beje, visuomenės susiskaidymas bent kol kas nemąžta. Susidaro įspūdis, kad pastarąjį dešimtmetį taip poliarizavosi pažiūros, kad kartais sunku susikalbėti net tos pačios šeimos nariams. Tokia situacija, sakyčiau, ne tik nelogiška, bet ir pavojinga, ypač kai tikrasis pavojus iš šalies visai realus, o priešų ieškoma tarp savųjų.

Mūsų krašte atėjus Naujiesiems lyg ir nelabai kas pasikeitė. Metų gale buvę daug renginių, tai dar tam tikra prasme gyvename jų aidais. Taigi ir pirmajame „Aušros“ numeryje dar esama praėjusių metų įvykių nuotrupų. Rekomenduoju paskaityti lapkritį vykusiame lietuvių kalbos grąžinimo į Seinų katedrą 40-mečio minėjime Julijos Račiuvienės skaitytą pranešimą. Taip pat spausdiname Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos pirmininko Tomo Venslausko pranešimą, skaitytą gruodį vykusiame Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos posėdyje, supažindinantį su LLJS veikla ir planais.

Kai mūsų leidinys pasieks Jus, jau būsime paminėję 1991 m. sausio 13-osios įvykių 33-iąsias metines. Ta proga kaip paprastai lietuviškose mokyklose bus surengtos programėlės, uždegtos žvakutės žuvusiųjų atminimui. Taip pat tiek Punsko kultūros namai, tiek Seinų „Lietuvių namai“ pakvies žmones kartu prisiminti tuos skaudžius įvykius.