Algimantas Katilius

Silvestras Leonavičius gimė 1843 m. gruodžio 16 d. Leskavos kaime, Plutiškių parapijoje, Silvestro ir Onos (Baltrušaitytės) Leonavičių šeimoje. Jis buvo antras vaikas (pirmas greitai po gimdymo mirė). Šeimoje užaugo iš viso dešimt vaikų. Jauniausias Silvestro brolis Petras, gimęs 1864-aisiais, už jį jaunesnis daugiau nei dvidešimt metų. Šio brolio mokymu rūpinosi jau kunigas būdamas Silvestras. Petras Leonas (Leonavičius) tapo teisininku. Buvo Lietuvos Respublikos teisingumo ir vidaus reikalų ministras, universiteto profesorius. S. Leonavičius mokėsi privačiai, Garliavos pradžios mokykloje. Aukštesnio mokslo siekė Smalėnuose.

Čia 1839 m. įsikūrę vienuoliai reformatai įkūrė mokyklą. Jonas Totoraitis apie ją rašė: „Reformatai, apsigyvenę Smalėnuose, įsteigė aukštesnę negu parapinę mokyklą, kurioje gana daug lietuvių vaikų ieškodavo šviesos. Kai kurie, baigę Smalėnų mokyklą, eidavo į Marijampolės progimnaziją, kiti, tų pačių vienuolių pramokyti lotyniškai, stodavo į Seinų seminariją. <…> Ta reformatų mokykla buvo nebloga, pralavindavo vaikinus pusėtinai. Lietuviai juo labiau noromis leisdavo į ją savo vaikus, kad ten mokslas, ir maistas atsieidavo labai pigiai“ (Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, dalis 1, Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 519).

Taigi mokslo Smalėnuose pakako, kad S. Leonavičius galėtų stoti į Seinų kunigų seminariją. Jis tuo ir pasinaudojo. Įstojo 1864-aisiais. Galima pažymėti vieną įdomų faktą, kad tų metų pavasarį ir rudenį į seminariją buvo priimti 64 auklėtiniai. Tai didžiausias priimtų klierikų skaičius per visą Seinų kunigų seminarijos veikimo laikotarpį. Tiesa, kunigystės šventimus gavo tik pusė priimtųjų, t. y. 32 asmenys (Algimantas Katilius, Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a.–XX a. pradžia), Vilnius: LII leidykla, 2009, p. 174). S. Leonavičiaus studijos Seinų kunigų seminarijoje sutapo su vyskupo Konstantino Irenėjaus Lubenskio vykdytomis reformomis. Pagal vyskupo numatytą planą, mokslas čia turėjo trukti šešerius metus. Pirmieji mokslo metai buvo skirti parengiamajam kursui, antrieji ir tretieji – filosofijos studijoms, o likusieji – teologijos disciplinų studijoms. Tačiau dėl lėšų ir patalpų trūkumo to nepavyko įgyvendinti. Tačiau K. I. Lubenskio laikais seminarijoje buvo dėstomos matematika, literatūra, graikų, prancūzų, o norintiems vokiečių kalbos.

Po 1863 m. sukilimo prasidėjo Seinų kunigų seminarijos klierikų lietuvių tautinės savimonės formavimasis, jos pagyvėjimas ir mėginimai įsitraukti į tautinio atgimimo veiklą. Šios permainos sietinos su vyskupo K. I. Lubenskio pertvarkymais seminarijoje. J. Totoraitis tuo laiku vyravusią dvasią taip apibūdino: „Beveik visi klierikai buvo lietuviai, lenkų buvo tik keli. Tautinio lietuvių susipratimo nebuvo, bet pakėlimas seminarijos mokslo vedė juos prie to. Niekas lietuviams auklėtiniams, nors vis kalbantiems lenkiškai, negynė nei kliudė gyvent savu lietuvišku gyvenimu. Kaip žmonės, taip klierikai mėgo daug lietuviškai dainuoti. Vakarais poilsio laiku seminarija skambėdavo nuo lietuviškų dainų. Per vakaciją klierikai prisirinkdavo nuo giminių ir pažįstamų naujų dainų ir per metus jas dainuodavo. Beveik kiekvienas klierikas turėjo dainų rinkinėlį, vadinamą dainų „kantičkomis“ (Jonas Totoraitis, Iš mūsų atgijimo istorijos, in: Ateities spinduliai, 1916, Nr. 1, p. 40). Konkrečiai veiklai paskatino seminarijos lenkų kalbos ir literatūros profesorius Stanislovas Jamiolkovskis, kuris čia dirbo 1864–1872 metais. Anot J. Totoraičio, šis profesorius gėrėjosi klierikų dainuojamomis lietuviškomis dainomis, net pats buvo pramokęs lietuvių kalbos ir ragino klierikus rinkti tas dainas kaip lietuvių poezijos pavyzdžius (Jonas Totoraitis, Iš mūsų atgijimo istorijos…, p. 40; plg. Kun. Adomo Grinevičiaus-Jungto atsiminimų bruožai, in: Žvaigždė, 1925, Nr. 8, p. 6, Nr. 9, p. 14). Maža to, profesorius S. Jamiolkovskis per literatūros pamokas įdiegdavo meilę literatūrai ir norą rašyti. Ši lietuviškoji dvasia veikė ir klieriką S. Leonavičių.

Seminariją jis baigė 1869-aisiais. Tais metais iš Seinų buvo ištremtas vyskupas K. I. Lubenskis. Kelyje į tremties vietą jis mirė. Tad Seinuose nebuvo kam klierikus šventinti kunigais. Dėl to Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai vyko į Kauną pas vyskupą Motiejų Valančių, kad gautų reikiamus šventimus. S. Leonavičius kunigu įšventintas 1869 m. rugsėjo 2 d. Po šventimų jauniems kunigams vysk. M. Valančius palinkėjo būti drąsiais ir ištvermingais kovotojais dėl katalikų tikybos, visuomet pasirengusiais dėl jos kentėti bausmes nuo rusų valdžios. O jis, vyskupas, visada esąs pasirengęs priverstinei kelionei ir jo lagaminas visuomet esąs parengtas (Petras Leonas, A. a. kunigas Silvestras Leonavičius (Leonas), Kaunas: „Raidės“ spaustuvė, 1932, p. 25–26). Pirmąsias šv. Mišias S. Leonavičius laikė savo gimtinės Plutiškių bažnyčioje. Po pamaldų į tėviškę privažiavo daug žmonių, kviestų ir nekviestų. Buvo daug kunigų ir tarp jų keletas baltai apsirengusių marijonų vienuolių iš Marijampolės.

Po seminarijos baigimo kun. S. Leonavičius paskirtas vikaru į Veisiejų parapiją. Nuo 1831 m. iki mirties Veisiejų klebonas buvo kanauninkas, buvęs Seinų vyskupijos administratorius Jokūbas Choinskis. Jis mirė 1869 m. rugpjūčio 4 d., t. y. dar prieš paskiriant S. Leonavičių Veisiejų vikaru. Jonas Reitelaitis apie kan. J. Choinskio ganytojavimą rašė, kad jo ilgų lenkiškų pamokslų ir katekizavimo negalima pavadinti žmonių švietimu, nes mažai buvo suprantančių klausytojų (Jonas Reitelaitis, „Veisiejai“, in: Tauta ir žodis. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, kn. 5, Kaunas, 1928, p. 300). Nauju klebonu buvo paskirtas kun. Kazimieras Sakevičius. Kun. S. Leonavičius greitai atkreipė dėmesį į nenormalią padėtį parapijoje. J. Totoraitis rašė: „Žmonės tos parapijos, kaip apskritai tuo laiku dzukai, nemokėjo nei poterių, nei įsakymų, nei katekizmo ne tik lietuviškai, bet nei lenkiškai, nes lenkų kalba buvo jiems, arba labai mažai suprantama arba visai nesuprantama. Buvo jie, kaip man pabrėždamas pasakojo pats kun. Leonavyčius, tik krikštyti pagoniai, nemokėjusiejie lemtai nė persižegnoti. Kun. Leonavyčiaus kalbinamas tos parapijos klebonas Sakevičius ėmė ir pats sakyti lietuviškus pamokslus ir leido tai daryti vikarui“ (Jonas Totoraitis, Lietuvos atgijimas, Chicago, Ill.: „Draugo“ spauda, [1922], p. 95–96). J. Reitelaitis savo monografijoje apie Veisiejus nurodo, kad 1869 m. kalėdodamas kun. S. Leonavičius rado vieną penkiolikos namų didumo kaimelį, kuriame žmonės mokėjo lenkiškai, ir pačiuose Veisiejuose buvo keletas lenkų, o šiaip visa parapija buvusi lietuvių gyvenama ir kalbėjo tik lietuviškai. Vien lenkiškai kalbantys parapijiečiai mokėjo lenkiškai poterius, o kiti parapijos žmonės nemokėjo poterių nei lenkiškai, nei lietuviškai. Dėl to kun. S. Leonavičius parsigabeno 150 egzempliorių kun. Mykolo Brundzos išleisto elementoriaus ir išdalijo parapijiečiams bei žiūrėjo, kad jauni ir maži išmoktų skaityti. Tame elementoriuje buvo poteriai ir katekizmas, tai jaunuoliai turėjo išmokti poterius lietuvių kalba. Sunkiau buvo vyresniesiems išmokti poterius (Jonas Reitelaitis, „Veisiejai“, p. 299).

Toliau vardijame parapijas, kuriose kun. S. Leonavičiui teko kunigauti. P. Leonas savo knygoje pateikia smulkesnių detalių apie gyvenimą vienoje ar kitoje parapijoje. Veisiejų parapiją apibūdino kaip neturtingą. Jis rašė: „Ir Plutiškių parapijos ūkininkai nekoki turtuoliai, o vis dėlto, kai ūkininkės nešdavo aukas ant „Dievo stalo“ bažnyčioje padėti, tai nešdavo sviesto, sūrių, kiaušinių. O kai mano tėvelis ir brolis nuvažiavo į Veisiejus brolio aplankyti, tai ten klebono šeimininkė davė parvežti ir parodyti, ką dzūkai deda ant „Dievo stalo“, grikių košės.“ Klebonas K. Sakevičius net važiavo į Seinus prašyti, kad vikarą S. Leonavičių paskirtų į turtingesnę parapiją. Kaip matyti iš Seinų vyskupijos administratoriaus 1871 m. kovo 1/13 d. rašto Suvalkų gubernatoriui, iš Veisiejų Leonavičių paskyrė Vilkaviškio parapijos vikaru ir juo buvo iki 1872 m. rugsėjo 30 d. Seinų vyskupijos administratoriaus 1872 m. rugsėjo 19/spalio 1 d. raštas Suvalkų gubernatoriui byloja, kad minėtas kunigas paskirtas Naumiesčio parapijos vikaru ir juo buvo iki 1875 m. Seinų vyskupo P. P. Viežbovskio 1875 m. sausio 1/13 d. rašte Suvalkų gubernatoriui rašoma, kad kun. S. Leonavičių paskyrė Šunskų filijos vikaru. Apie vikaravimą Šunskuose P. Leonas rašo, kad klebonas Simonas Kudirkevičius (P. Leono tekste nurodomas Strimavičius) ir ten rezidavęs klebono brolis, buvęs pranciškonas Bonaventūra Kudirkevičius kunigą Leonavičių pamilo. Tačiau klebonas Kudirkevičius 1875 m. birželio 9 d. mirė ir atkeltas naujas klebonas Simonas Varkala iš karto nesugyveno su vikaru. Seinų vyskupo P. P. Viežbovskio 1876 m. sausio 3/15 d. raštas Suvalkų gubernatoriui byloja, kad kun. S. Leonavičius paskirtas Krosnos parapijos vikaru. Apie šį perkėlimą P. Leonas rašo, kad tai buvo broliui bausmė, nes visi žinojo apie Krosnos klebono nesugyvenamą būdą. Iš Seinų vyskupo P. P. Viežbovskio 1876 m. birželio 1/13 d. rašto Suvalkų gubernatoriui sužinome, kad jis paskyrė kun. S. Leonavičių Vygrių parapijos vikaru. Juo buvo iki 1880 m. Materialine prasme gyvenimas S. Leonavičiui buvo sunkiausias, nes klebonas buvęs toks šykštus, kad net maisto nuo savęs turėjo prisidėti. Vygriuose atsitiko toks įvykis. Apylinkės rusai sentikiai naktimis atvažiuodavo vogti irstančio vienuolyno plytų. Kartą S. Leonavičius išgirdo besidarbuojančius vagis ir išėjo jų išvaikyti. Jam beeinant vienas iš sentikių užsimojo kirviu kirsti, bet vikarui pavyko kirvį atmušti. S. Leonavičius buvo stiprus vyras.

1880–1883 m. jis buvo Metelių vikaras. Apie vikaravimą Meteliuose P. Leonas atsiliepė teigiamai: parapija gana turtinga ir žmonės savi – lietuviai. Gerai sugyveno ir su klebonu. 1883–1884 m. S. Leonavičius buvo Hožos arba Silvanovcų parapijos administratorius (klebonas). P. Leonas apie darbą šioje parapijoje rašė: „Būdamas energijos pilnas ir savo tikybai uolus kunigas, visu pasišventimu tarnavo liaudžiai, tad ir buvusiems unitams, kiek tai buvo galima; savaime suprantama, savo veiksmuose saugojo didžiausį atsargumą, kad nesužinotų „angelai-sargai“ (žandarai, policija, popai).“ Atostogų metu buvodamas Silvanovcuose ir pats P. Leonas matė, kaip brolis per didelę pūgą atvykusius jaunavedžius įsiveda į miegamąjį suteikti Moterystės sakramentą arba įsiveda krikšto motiną su kūdikiu ir pakrikštija. Varšuvos generalgubernatorius savo raštu Seinų vyskupui (Nr. 705, 1883 05 12) nurodė, kad patvirtino kun. S. Leonavičių Silvanovcų parapijos administratoriumi (klebonu). 1885–1890 m. buvo Pajevonio parapijos vikaras. 1890–1896 m. Aukštosios Panemunės parapijos vikaras. 1896–1901 m. Balbieriškio parapijos vikaras, valdantis parapiją prie klebono V. Blaževičiaus. 1901–1906 m. Balbieriškio parapijos administratorius (klebonas). 1906–1917 m. Lukšių parapijos administratorius (klebonas). Juo buvo iki mirties. 1906 m. lapkričio 18 d. Lukšiuose įsteigtas „Žiburio“ draugijos skyrius. Jo steigėjas buvo vikaras kun. Juozapas Skinkys. Jis tapo draugijos skyriaus pirmininku, o klebonas S. Leonavičius iždininku. Balbieriškio klebono vieta, galima sakyti, buvo išpirkta. Padedant Balbieriškio dvaro savininkei ar jos įgaliotiniui, kurie gyveno Varšuvoje, tarpininkaujant Varšuvos generalgubernatoriaus referentui, kuris už tarpininkavimą paprašė 200 rublių (ir jo broliai sumokėjo), buvo gautas generalgubernatoriaus sutikimas skirti S. Leonavičių klebonu (Juozas Leonavičius, Petras Leonas – Lietuvos sąžinė (1864–1938), Kaunas: Technologija, 2002, p. 50). Kaip matome iš aprašymo, S. Leonavičiaus kunigo karjera buvusi vingiuota, nes ėjo administratoriaus (klebono) pareigas, o buvo pažemintas vikaru. Tas pažeminimas – tai bausmė už dvasinius patarnavimus buvusiems unitams.

Kun. S. Leonavičius ne kartą civilinės valdžios baustas. Būdamas Metelių parapijos vikaras, dažnai lankydavosi Teoline ir ten laikydavo Mišias. Už tai Varšuvos generalgubernatorius 1883 m. lapkričio 17 d. nubaudė jį 50 rublių bauda. Už kenksmingą veiklą Hožos arba Silvanovcų parapijoje tarp buvusių unitų Varšuvos generalgubernatorius 1884 m. rugsėjo 6 d. įsakė iškelti iš tos parapijos ir paskyrė 150 rublių baudą. Po šios baudos paskyrimo kun. S. Leonavičius vėl nelegaliai kišosi į stačiatikybės reikalus ir už tai Varšuvos generalgubernatoriaus 1885 m. sausio 5 d. nubaustas 150 rublių bauda. Lukšių parapijoje iš parapijiečių nelegaliai rinko aukas. Varšuvos generalgubernatorius nurodė už tai atiduoti teismui. 1909 m. Suvalkų apygardos teismas nubaudė 5 rublių bauda (Bojownicy kapłani za spragę Kościoła i Ojczyzny w latach 1861–1915. Opracował Paweł Kubicki, część pierwsza, t. 3, Sandomierz, 1933, p. 260–261. Plačiau apie bausmes kun. S. Leonavičiui žr. Petras Leonas, A. a. kunigas Silvestras Leonavičius (Leonas), p. 35–45).

Kunigas Leonavičius rėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ laikraščius ir dalyvavo varpininkų veikloje. 1890 m. jis nuvyko į varpininkų suvažiavimą Petro Matulaičio tėviškėje Stebuliškių kaime, Liudvinavo valsčiuje, Kalvarijos apskrityje. Suvažiavime dalyvavo apie trisdešimt asmenų, jam pirmininkavo Petras Matulaitis (Rimantas Miknys, Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 10, Vilnius: A. Varno personalinė įmonė, 1995, p. 174). P. Leonas prisiminė, kad diskusijoje, kaip pagerinti „Ūkininko“ turinį, dalyvavo ir kun. S. Leonavičius.

Dirbdamas vikaru Naumiestyje, kun. S. Leonavičius pats parveždavo ir per kitus parsiųsdavo maldaknygių seserims ir giminaitėms. Tikru knygnešiu jis tapo vikaraudamas Pajevonyje. Anot P. Leono, čia kun. S. Leonavičius tapo tikru lietuviškų laikraščių ir knygų knygvežiu iš užsienio. Pajevonio parapijos ribos siekėsi su Vokietijos siena. Važiuodamas į pasienį pas ligonį, visada parsiveždavo literatūros. Kai sužinodavo, kad pas ūkininką jau yra literatūros, tyčia apsimesdavo važiuojantis pas ligonį ir taip jos parsiveždavo. Parvežtą slėpdavo koplyčioje prie namelio vikarams, kurioje buvo krikštijami vaikai. Kurį laiką knygnešio užsiėmimo nenutraukė tapęs Aukštosios Panemunės vikaru. Čia jis literatūros gaudavo iš Pajevonio arba brolio Jono, kuris Kybartuose dirbo akcizo valdininku. Persikėlus į Balbieriškį kun. S. Leonavičiaus knygnešio veikla nutrūko. Savo lėšomis rėmė laikraščių „Šviesa“, „Varpas“, „Ūkininkas“ leidimą (Lazdijų krašto žmonės, parengė Albinas Jarmala, Marijampolė: UAB „TeleSAT pressa“ leidykla, 1998, p. 83).

Kun. S. Leonavičius visą savo gyvenimą šelpė artimesnius ir tolimesnius gimines, leisdamas juos į mokslą. P. Leonas, vertindamas jo kultūrinę veiklą, rašė, kad krašto kultūrai kelti jis pirmiausia prisidėjo tuo, jog savo lėšomis didino išsimokslinusių asmenų skaičių. Be to, tarp žmonių platino laikraščius ir knygas, pradėjus kurtis draugijoms, savo įnašais dalyvavo ne vienos jų gyvenime (Petras Leonas, A. a. kunigas Silvestras Leonavičius (Leonas), p. 56).

Kaip jau minėta, paskutinė parapija, kurioje dirbo kun. S. Leonavičius, buvo Lukšiai. Čia jam teko pakelti visas skriaudas, kurias darė vokiečių kareiviai Pirmojo pasaulinio karo metais. Tai atsiliepė ir kunigo sveikatai. S. Leonavičius mirė 1917 m. vasario 10 d. Lukšiuose.

Apie kun. S. Leonavičiaus būdą P. Leonas rašė: „Mano brolis Silvestras buvo linksmo būdo, jautrios širdies vyras, sangvinikas, karštas. Savo asmens esme jis buvo geras žmogus, geros nuotaikos visiems. Bet kartu jis buvo greitas, ūmai užsirūstinąs, atviras ir, jei kas kito pasielgime nepatikdavo jam, tai nors nepatinkamas pasielgimas būtų vyresnio padarytas, nenutylėdavo. Jis mėgdavo kompaniją: matyti pas save svečius ir vaišinti ir lankytis svečiuose, išgerti ir padainuoti. Tačiau niekad neteko man matyti jį girtą“ (Petras Leonas, A. a. kunigas Silvestras Leonavičius (Leonas), p. 27–28).