Onutė Karaneckaitė

Žmogaus jau toks likimas, kad jo gyvenimas – tai viena ilga kelionė. Neįmanoma jo nuspėti ar suvaldyti. Jis plaukia savo tempu, savo pasirinktais takais. Tokie patys visų pasilieka tik gyvenimo etapai. Visa prasideda vaikystėje, vėliau ateina paauglystė, suaugusio žmogaus gyvenimas… Mes, licėjaus ketvirtokai, žengiame to trečiojo etapo link. Šimtadienis mums yra lyg vartai į kitą gyvenimo tarpsnį. Juk tai šią dieną mūsų širdys prisipildo vaikystės prisiminimų, dėkingumo ir šilumos jausmų bei mums svarbių žmonių artumo. Į salę sukviesti svečiai – žmonės, kurie mums be galo svarbūs, kurie padėjo atkeliauti prie suaugusiojo gyvenimo vartų.

Į šventę atvyko daug garbių svečių: Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovas ambasadorius Genadijus Mackelis su žmona, Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė, savivaldos atstovai – Seinų apskrities viršininko pavaduotojas Antanas Baudys bei Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, mūsų mokyklos buvusi rusų kalbos mokytoja, šiuo metu Palenkės kuratorijos Suvalkų delegatūros lietuviškų mokyklų vizitatorė Darija Vyšniauskienė ir kiti. Šventėje dalyvavo licėjaus mokytojai, tėveliai, draugai. Tą dieną visą mūsų kraštą netikėtai užklojo storas sniego patalas, tačiau visi saugiai galėjome atvykti į renginį, nes mokyklos aikštė ir keliai buvo nuvalyti. Už tai nuoširdžiai dėkojame Punsko valsčiaus vadovybei.

Šimtadienis – turbūt pati gražiausia ir įsimintiniausia mokyklos šventė, kurios kiekvienas mokinys su dideliu jauduliu ir džiaugsmu laukia. Juk šį vakarą laikas tarsi sustoja ir leidžia pasidžiaugti tuo, kas buvo ir yra, bei pasvajoti apie tai, kas bus ateityje. Tai momentas, kai galime padėkoti tiems, kurie mus visą gyvenimą vedė ir stiprino. Juk Šimtadienis – stotelė, kurioje atsisveikiname vaikystę ir susikrovę lagaminus išvykstame į tolesnį gyvenimo etapą.

Šiai dienai ruošėmės ilgai ir intensyviai. Tačiau padedant ir patariant šventės profesionaliai režisierei, kartu vienos ketvirtokės mamai, Jolantai Malinauskaitei-Vektorienei bei auklėtojoms Birutei Vaičiulienei ir Alicijai Krakauskienei viskas vyko sklandžiai. Dėkojame ir Astai Pečiulienei, kuri išmokė šokti „Gailingį“, bei Dainiui Paviloniui, padėjusiam mums paruošti dainuojamus kūrinius. Esame jums visiems be galo dėkingi.

Vieną lapkričio dieną visi drauge susėdome choro klasėje ir pradėjome svarstyti apie Šimtadienio programą. Pasipylė minčių lietus, iš kurio kilo pagrindinė mūsų renginio tema – kelionė. Taigi ir programos metu nestovėjome ilgai vienoje vietoje. Per prisiminimus žengėme pro vaikystę su džiugesiu ir spalvotais balionais, su mūsų mažų broliukų ir sesučių pamąstymais apie ateitį ir svajones. Juk tik vaikai moka džiaugtis tokiais paprastais dalykais kaip vaniliniai ledai, mažas žaisliukas ar kito žmogaus paskleista šiluma. Jiems visa tai be galo brangu, tik suaugę dažnai šių dalykų net nepastebime.

Kur pradžia, ten ir pabaiga. Atėjo laikas, kai turėjome žengti toliau ir pamažu palikti nerūpestingą vaiko pasaulį: „Eik, vaike, eik, / Pasaulis liūdnas, bet puikus. / Eik, vaike, eik, / Surask savus takus.“ Juk visi vaikai svajoja greitai užaugti, surasti daug draugų, pamilti, tapti laisvi ir nepriklausomi. Tai bandėme atskleisti atlikdami dvi dainas: Vaido Baumilos „Eik“, kuri šaukia eiti, nesigręžioti, nes tik tokiu būdu išmoksime gyventi (juk dabar yra laikas, kai galime siekti viršūnių), bei Ingridos Ručinskienės „Užaugti skubu“, kur atsiskleidžia tas vaiko užsisvajojimas, idealizmas, noras greit užaugti ir daug pasiekti.

Pabudę iš vaikystės sapno, perėjome į paauglystę, kurios didžiulė dalis yra uždaryta tarp mokyklos sienų. Todėl antroji programos dalis buvo skirta mūsų mokytojams ir tėveliams, kurie mus įvedė į žinių ir mokslo pasaulį. Tai jie sukūrė mūsų asmenybės ir gyvenimo pamatus. Be jų paramos, šilto žodžio ir šypsenos, kantrybės bei į kiekvieną pamoką įdėtos širdies, niekada nebūtume nuėję taip toli. Už tai jiems esame ir visada būsime be galo dėkingi. Čia pašokome tradicinį mūsų licėjuje Šimtadienio šokį – „Gailingį“, kuris jau tapęs jungtimi tarp daugybės abiturientų laidų. Juk kartą šį šokį išmokus neįmanoma jo pamiršti. Vėliau pasigirdus pianino muzikai pradėjome dėlioti žodžius: mokykla, žinios, draugai, mokytojai. Tai jie yra visos paauglystės esmė ir tikslas. Taip pamažu priėjome prie paskutinių 100 dienų, kurios lydės iki abitūros egzaminų. Šioje programos dalyje norėjome pirmiausia padėkoti mokytojams. Parašėme netipišką padėką, atskleidžiančią mūsų meilę kiekvienam mokomajam dalykui: „Mieli Mokytojai, kažin ar yra formulė, pagal kurią sugebėtume paskaičiuoti, kiek įdedate darbo, pastangų ir širdies mus ugdydami. Likimas lėmė, kad prieš ketverius metus susitikome šioje geografinėje aplinkoje, senose jotvingių žemėse, tėvų genų užkoduoti lietuvybės išsaugojimui. Kažin ar be Jūsų žinotume, koks vandenilio atominis skaičius, kaip dauginasi klumpelė, kiek teko iškęsti Konradui Valenrodui ar Liudui Vasariui. Kažin ar be Jūsų būtume paragavę scenos baimės dainuodami ir šokdami, pergalės džiaugsmo krepšinio aikštelėje. Ačiū Jums už visas pamokas, pamokymus, patarimus, palaikymą. Ypatingi padėkos žodžiai mūsų auklėtojoms: mokytojai Alicijai ir mokytojai Birutei, kurios visada buvo šalia, užtardavo ir patardavo. Mums belieka atlikti namų darbus – įgytas žinias panaudoti kuriant savo laimingą ir prasmingą gyvenimą. Padėkos žodžius tarėme ir tėveliams, kurie yra mūsų pirmieji auklėtojai ir mokytojai. Padainavome jiems Ingridos Ručinskienės dainą „Daina tėčiui“. Jos žodžiai tokie universalūs ir tikri, kad gal nėra geresnės dainos, kuria taip tiksliai galėtume atskleisti jiems mūsų dėkingumą. Kartu su gėlėmis ir mūsų padėkos žodžiais savo tėvams įteikėme laiškus, kuriuose surašėme viską, už ką esame jiems dėkingi. Šią dalį užbaigė tėvų ir abiturientų atstovų daina „Kelias namo“.

Paskutinėje Šimtadienio programos dalyje išskridome iš šiltų ir patogių gimtųjų namų į nežinomą ir nenuspėjamą ateitį. Į ją iškeliavome su pilnais lagaminais, kuriuose sukrovėme tai, kas svarbiausia gyvenime – vertybes. Juose atsirado: atkaklumas, atlaidumas, atsakomybė, darbas, dėkingumas, dėmesingumas, dosnumas, draugystė, džiaugsmas, gerumas, tikslas, idealizmas, ištvermingumas, kantrybė, laimė, laisvė, meilė, pagarba, pasitikėjimas savimi bei tobulėjimas. Juk be jų neįmanoma gyventi, atrasti savo laimę ir vietą šioje žemėje. Taip pasiruošę, pasiėmėme popierinius lėktuvėlius ir dainuodami dainą „Lakūno sapnas“ pradėjome kilti vis aukštyn ir aukštyn… Sapnas baigėsi, ir vėl suvokėme, kad laikas bėga ir greitai reiks mums skirtis… Nors kelio atgal ir nebus, visa, ką paliekam, yra amžina ir niekados neišnyks. Visa tai išliks mūsų širdyse. Todėl nepamirškime, kas svarbu, ir kur bekeliautume – keliaukim visa širdim, nes dangus nesibaigia, kai paliekam mokyklą, o tik atsidaro vartai naujiems keliams.

Šiais metais ruošdami Šimtadienio programą, sumanėme kažką išskirtinio. Lietuvių kalbos kabinetas pavirto prisiminimų sala – vieta, kurioje sustojo mūsų vaikystė. Vakaro metu čia kiekvienas galėjo pabėgti nuo suaugusiųjų gyvenimo aistros, atsipalaiduoti ir pamatyti mūsų vaikystės akimirkas, kurias sudėjome į vieną filmuką.

Šimtadienis greitai prabėgo. Visi namo sugrįžome džiaugdamiesi ir pasiruošę žengti pirmyn. Niekados neužmiršime šios šventės. Ji visada bus mums atramos taškas ir akimirka, kurioje susikaupė visa, kas gera ir svarbu gyvenime.

***

„Regis, taip neseniai matavaus motinystę –

Nebūt per gera, išlikti drauge, niekados neišduot.

Kartu išmokom mylėt ir tylint kalbėti,

Vėl pradėt nuo pradžios – saulė juk nesustos, byra smėlis delnuos…“

Mokantis šios dainos žodžius Šimtadienio programai, nepastebimai akyse kaupėsi jaudulio ašaros, nes iš tiesų jais pasakoma visa, kas sutelpa mūsų – tėvų jausmuose ir mintyse. Laikas negailestingas – jis kaip smėlio grūdeliai kažkur išbyra, praeina, ir staiga lyg filmo juostoje pamatai tik atskirus kadrus. Atrodo, dar vakar mes patys buvom tokie pat vaikai, stovintys mokyklos scenoje likus šimtui dienų iki abitūros egzaminų… Staiga įsisąmoniname, kad štai jau mūsų atžalos rikiuojasi toje pačioje vietoje, ant to pačio slenksčio, kurį mes – „regis, taip neseniai“ peržengėme.

Mes jau žinome, kad jie mokysis ir dirbs, kovos ir suklups, mylės ir nekęs, juoksis ir verks, džiaugsis ir liūdės… po ta pačia saule, tuo pačiu dangum. Pasikeis aplinka, ranka paliečiami dalykai, tačiau išliks prisiminimai ir jausmai, susiję su artimaisiais ir draugais, gimtaisiais namais, mokykla, mokytojais… ir visada išliks atminty „kelias namo“.

Manau, visi jaučia, kad su praūžusiu Šimtadieniu kažkas baigiasi. Tai normalu, toks yra gyvenimas, ir galbūt derėtų tiesiog tai priimti kaip faktą. Tačiau ir mums, tėvams, prieš akis atsiveria jaudinantys kadrai – kuomet mūsų dukrytes ir sūnelius sūpavome priglaudę prie krūtinės, mokėme pirmų žingsnių, pirmų žodžių ir dainelių, vedėme už rankutės į darželį, mokyklą, po to – lydėjome į Punsko licėjų. Visa tai darydami, žinojome, kad ateis tokia diena, kai šis mūsų motiniškų, tėviškų pareigų etapas pasibaigs. Tačiau kiekviena pabaiga yra ko nors kito pradžia. Užvertęs paskutinius Punsko licėjaus knygos lapus, mūsų jaunimas „vėl pradės nuo pradžios – saulė juk nesustos“…

Mieli mūsų vaikai, licėjaus ketvirtokai, netrukus jūsų laukia vienas rimtesnių egzaminų – abitūra, kuri šiuo metu kai kam gali atrodyti sunkiai įveikiamas dalykas. Bet užtikriname, kad tokių iššūkių gyvenime bus be galo daug. Ir jūs su jais susidorosite. Ar atsimenat paskutinę išvyką į Tatrus, netikėtą žygį į vieną aukščiausių šių kalnų viršūnių? Stovint papėdėje, ji atrodė tolima ir neįveikiama. Bet jūs visi ją įveikėte, nors kai kuriems tai buvo tikras iššūkis. Kiekvieną kartą susidurdami su sunkumais prisiminkite tą ketvirtos klasės kelionę ir semkitės iš jos įkvėpimo ir jėgų. Būkite drąsūs ir atsakingi, o jeigu ir tektų kada nors nusivilti – nenusiminkite. Tai praeis, nes gyvenimas tęsiasi, nuolat siūlydamas daug įdomių ir nepaprastų dalykų. Semkitės iš jo, kiek tik galite!

Mama