Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė

„Vartydama“ šiandieninę žiniasklaidą, tiksliau – interneto portalus įvairiausiomis kalbomis, skirtingose šalyse, nepaliauju stebėtis jų turiniu. Natūraliai norisi žinoti, kas vyksta pasaulyje. Tačiau vis dažniau kyla noras paskaityti gerą knygą, užuot skaičius pasirinktą aktualų straipsnį. „Atsivertus“ kokį naujienų portalą, sunkiai randu ką nors įdomaus. Kaip sakydavo mano kolega, vis dažniau „perkoši“ internetą, t. y. perskaitai straipsnių pavadinimus, ir išeini. Nes ką gi ten skaityti… Kultūrinėje žiniasklaidoje, kad ir kokia ji skurdi šiais laikais būtų, gali dar rasti ką nors įdomesnio.

Tačiau didžiuosiuose naujienų portaluose daugiausia kriminalų, kontrabandos, piktų nuomonių ir visokių kitokių neigiamybių… Neskanu. Tada pagalvoju: ar žurnalistai rašo tai, ką mes norime skaityti, ar tai, ką kažkas nori, kad mes skaitytume? Amžinas klausimas, kaip ir tas apie vištą ir kiaušinį: pirmas atsirado kiaušinis ar višta?..

Yra, kaip yra. Galima nuraminti save bent tuo, kad ne ką geresnė situacija yra ir kitų šalių žiniasklaidoje, ne tik Lietuvos ar Lenkijos…

Taip ir „košiu“ tuos naujienų portalus, perskaitydama tik pavadinimus, o suradus įdomesnį straipsnį paaiškėja, kad jis mokamas… Tačiau ne apie tai norėjau kalbėti (portalams taip pat reikia iš ko gyventi), o apie deja vu jausmą. Mintyse vis dar paburbu apie dabartinę žiniasklaidą ir vis pagalvoju, kad esu jau apie tai kažkur rimčiau „burbėjus“, o ne tik savo panosėje… Tas deja vu jausmas taip atsibodo, kad pradėjau versti savo senus popierius ir – voila! Radau! Studijuodama Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete žurnalistiką, rašiau tokį referatą apie to meto žurnalistiką. Tai buvo 2004 metai. Gavau įvertinimą 10 iš 10 balų. Perskaičiau jį ir nusijuokiau. Toks vaizdas, kad rašytas vakar. J

Tikrai negaliu sakyti, kad dabartinė žiniasklaida niekuo nesiskiria nuo 2004 metų, tačiau tuomet aktualūs dalykai išliko aktualūs ir šiandien. O gal tik man taip atrodo…

„Vynas sumažėja nuo laikymo, arba žurnalistai apie save ir visuomenę“ (2004 m.)

Senovės mąstytojas Kvintilianas sako: „Vynas sumažėja nuo laikymo…“ Lyg norėčiau nuogąstauti, šyptelėt ar numot ranka. Ar maža ką perskaitai, išgirsti, susigalvoji. Staiga prisiminė vaikystėj susižeidus išgirsti paguodos žodžiai: iki vestuvių… Eina laikas, dienos gludina valandas, mėnesiai – savaites, ryškėja prasmės kristalai, esmė. Ir kaip tik tada suprantu, kad statinėje vyno jau mažiau. Ši metafora šiandien kaip niekad tinka mano mintims apie šiandieną ir pilietinę žurnalistiką. Apie tai, ką turime, ir apie tai, ko siekiame.

Apima laukimo jausmas. Jaučiuosi lyg laukiantis vyndarys: kada gi subręs vynas, kada išsiskleis ir džiugins savo skoniu ir kvapu ne tik vyndarį, bet ir kiekvieną jį ragaujantį. Vynas kaip kalba, kuri sužavi, išskleidžia minčių sparnus. Taip, tai laisvė. Laisvas žodis, laisva spauda. Džiugu pripažinti, kad mes ją pagaliau turime. Kaip tą brandinamą vyną.

Kuo daugiau suprantu, apčiuopiu, matau, tuo dažniau mintyse akmenynų laukai vietoj vilnijančių javų laukų. Tačiau atsipeikėjus po pirmojo laisvo apsvaigimo pamatau, kad tas vynas ne tik dar labai jaunas, bet jo netgi per daug. Ar gali būti per daug laisvės? Atsiverčiu naujausią laikraštį ir suprantu, kad gali. Ir vėl prisimenu pasakymą „Vynas sumažėja nuo laikymo…“ Tačiau dabar jau vietoj nusivylimo atsiranda viltis ir tikėjimas, kad iš tiesų vynas dar per mažai išlaikytas. Panašu, kad laisvės vėjo pagauti vis dar lekiam nuo „javų laukų“ į akmenuotą dirvą. Belieka tik laukti ir tikėtis, tikėtis ir laukti tikrai brandžios visuomenės, pilietinės žurnalistikos.

Grįžtam prie realaus gyvenimo. Gyvename demokratinėje visuomenėje. Turime visus jai būdingus atributus, iš kurių pagrindinis – nepriklausoma žiniasklaida. Ji jau įgavo ketvirtosios valdžios funkcijas. Tvirtina, kad atlieka ir metaforiškai vadinamo veidrodžio vaidmenį – atspindi visuomenės gyvenimą. Tačiau kažkodėl laisvoji spauda sulaukia vis daugiau kritikos ir nepasitenkinimo šūksnių. Jos vis dar negalime pavadinti pilietine, kaip, deja, ir mūsų visuomenės.

Galvojant apie vyną, etiką, žmogaus orumą, žurnalisto darbą, kyla aibė klausimų. Iš kur tas beribis pasitikėjimas ir populiarumas? Kokia viso žurnalistų darbo esmė? Kaip laisvas žodis gali garantuoti demokratiją? Kas yra realus gyvenimas? Norisi bent trumpai prie jų prisiliesti, žvilgtelėti, ką apie tai mano patys žurnalistai, visuomenės veikėjai, kokios jų mintys, kokie jausmai juos aplanko, skaitant šiandieninę spaudą. Ir palyginti su tuo, ką pats jauti ir matai.

Iš kur atėjome ir kur einame

Pakelėje į pliuralistinę visuomenę

Galime eiti į Europą, galime keisti įstatymus pagal Europos standartus, tačiau aišku viena – Lietuvoje demokratijos tradicijų nėra. Jei sakytume ne taip kategoriškai, tai ji neturi senų demokratijos tradicijų, tokių kaip Europa. Žvilgtelėję į žiniasklaidos istoriją, pamatytume gana liūdną vaizdą. Nuo XVIII amžiaus vidurio, periodinės spaudos Lietuvoje pradžios, iki pirmosios nepriklausomybės paskelbimo kiekvienas spausdintas žodis buvo tikrinamas caro cenzorių. 1919 m. priimamas pirmasis Spaudos įstatymas, kuris buvo visai liberalus, tačiau jau 1926 m. vėl įvesta oficiali žiniasklaidos priemonių cenzūra. Vėliau – sovietinė okupacija su autoritarinės valdžios struktūromis, valstybės ideologija ir, be abejo, cenzūra. Turėdama savo rankose politinę ir ekonominę valdžią, ji elgėsi taip, kaip reikėjo. Autoritarinė žiniasklaida pateisino griežtą cenzūrą ir bausmes už politinės valdžios numatytų taisyklių nesilaikymą. Kartu ji nustatė labai aiškias ir siauras žiniasklaidos laisvės ribas. Tačiau sugriuvo senoji sistema ir atėjo laikas pokyčiams. Tiek politiniams, tiek ir ekonominiams, kurie skatino pliuralistinės visuomenės atsiradimą. Įstatymai, o kartu ir pati žiniasklaida, pradėjo liberalėti ir tapti svarbiausia valstybės, valdžios kontroliere demokratinėje visuomenėje. Totalitarinėje sistemoje žiniasklaida priklauso valstybei, partijai ir skleidžia partijos ideologiją, skleidžia tą informaciją, kurios reikia, taip, kaip reikia, o demokratinėje valstybėje ji pagaliau atsikrato cenzūros ir tampa nepriklausoma bei laisva. Ji jau gali laisvai skleisti informaciją ir netgi kontroliuoti valdžią. Šiandien žiniasklaidos priemonės pripažįstamos demokratijos sergėtojomis. Panašu, kad čia ir buvo pradėtas gaminti mūsų vynas.

Pakelėje į laisvą rinką

Turime naują įstatyminę bazę. Tačiau vien to neužtenka. Ji nesugeba garantuoti konstitucinės sąžinės ir žodžio laisvės. Vis dar stengiamasi jomis pasinaudoti, siekiant atskirų politinių interesų ir tikslų. Liberalizuojant įstatymus turi atsirasti ir naujas požiūris į žurnalistinį darbą. Galime konstatuoti, kad senoji sistema sugriuvo, tačiau naujoji tvarka dar vis neturi pastovių funkcionavimo bruožų. Šiandienos žiniasklaida yra labai pasikeitusi, tačiau ar ją galima vadinti pilietine – labai abejočiau. Ji dar vis mėgaujasi politinėmis manifestacijomis, politinės savireklamos atributais, nors iš viso valdininkų valstybė ir spaudos laisvė yra nesuderinami dalykai. Gal todėl tokia madinga „užperkamoji žiniasklaida“, labai panaši į užperkamąsias mišias: ne gyvenimo būdas ar kiti su politiniu, pilietiniu mentalitetu siejami dalykai.

Didžiausias uždavinys – sukurti demokratinę visuomenę kartu su savarankiška žiniasklaida, kuri atstovautų plačiosios visuomenės interesams ir tuo pačiu metu skatintų demokratizaciją šalyje. Ji turi būti atvira kiekvienam, norinčiam išreikšti savo nuomonę, nepaisyti socialinių, rasinių ar religinių skirtumų. Ji turi išsilaikyti laisvosios ekonomikos rinkoje, laisvojoje konkurencijoje. Įgaudama ketvirtosios valdžios funkcijas, turi kontroliuoti valdžią. Tačiau kas tada kontroliuoja ją?

Noras kontroliuoti žiniasklaidą vis dar išlieka. Nėra visuomenėje politinės kultūros. Žodžio laisvė turi būti laikoma priemone, kad visuomenei būtų suteikta objektyvi informacija, o ne tendencinga interpretacija. Nepaisant šalies politinio klimato, žurnalistikos standartai išlieka žemi, palyginti su vakarietiškais objektyvumo, nuodugnumo ir etiškumo reikalavimais.

Pilietinei žiniasklaidai gerai funkcionuoti reikia stabilios demokratijos, pilietinės visuomenės ir visuomenės interesų suvokimo. Reikia pasitikėjimo ir pritarimo visuomeniniam žiniasklaidos, kuri tarnauja visuomenės interesams, reguliavimui; žurnalistinio profesionalumo. Ji turėtų skatinti visišką ir aktyvų pilietiškumą. Pilietinė žiniasklaida siekia būti prieinama visiems piliečiams ir skirta visuomenei, o ne asmeniniams politiniams ar ekonominių struktūrų tikslams. Dabar mes turime beveik kiekvienos problemos ar visuomeninio gyvenimo veikėjo politizavimą.

Negalime nuneigti, kad žiniasklaida užima vieną svarbiausių vietų globalaus žmogaus gyvenime. Ji tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, daro didžiulę įtaką tiek individo, tiek visuomenės formavimuisi. Greitėjant šiuolaikinio gyvenimo ritmui reikia suspėti paskui skubantį laiką, kitaip gali nepritapti sociume, gali netapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Žiniasklaida čia ištiesia ranką ir „sujungia“ su reikiama „erdve“. Taip pat noras žinoti. Jis vienas iš mūsų veiklos variklių ir priežasčių, kodėl taip „ryjama“ visa pateikiama informacija. Matydamas, kas vyksta pasaulyje, ten, toli toli, žmogus gali palyginti ar sutapatinti save su kitais, gali pasisemti idėjų ir minčių, tobulinti save ir savo gyvenimą. Blogiausiu atveju, palyginęs savo gyvenimą su tų, kurie kenčia badą, skurdą ar karus, gali susikurti iliuziją, kokia rami ir gera jo kasdienybė.

Čia jau visai drąsiai galime teigti, kad informacijos teikimas paverčia žurnalistiką mums tikru aukso lobynu. Informacijos teikimo visuomenei priedermė atliekama užtikrintai. Ir greičiausiai už tai reikėtų nešioti žurnalistus ant rankų, garbinti kaip prometėjus, nešančius ugnį. Galvojant apie jų darbą ir suteikiamą informaciją vėlgi norisi prisiminti ne tiek mokslinę literatūrą, kiek grožinę. Mat apima toks jausmas, kad išgyvenu kažką neapčiuopiamo, klausydamasi ilgos romantiškos baladės iš Adomo Mickevičiaus laikų ar liūdnos, po visų pralaimėjimų guodžiančios poeto Antano Vienažindžio giesmės… Ir taip ne pirmą kartą, bet į atmintį įsirėžia tik vienas vienintelis sakinys, nušviesdamas visą kūrybos esmę: „Kaip gražus, gražus tolimasis dangus…“ Žodžiai kalboje, žodžiai akmenyje. Juose randu viską: giesmės šventumą, pašaukimo prasmę, didžią viltį. Gal kiek per daug idealizuota, tačiau idėja aiški.

Mitai ir sensacijos

Susirinkę bendram pokalbiui politikai, kultūros veikėjai ar šiaip skirtingų pažiūrų ir interesų piliečiai pokalbį dažnai pradeda: „Na, bet jau tie žurnalistai…“ Taip lyg ir randamas bendras vardiklis pokalbiui. Žurnalistas Julijus Lozoraitis tai lygina su antisemitizmu: „Antisemitizmas yra abstrakti, nemotyvuota, apriorinė neapykanta žydams, bergždžiai pretenduojanti į visuotinumą. Paradoksalu, kad esti nemažai antisemitų, neturinčių jokių pretenzijų atskiriems žydų tautybės atstovams ir netgi su jais savotiškai draugaujančių, bet tai netrukdo jiems neapkęsti žydų tautos apskritai.“ Iš tiesų nei politikai, nei verslininkai nevengia bendrauti su žurnalistais. Nerašyta taisyklė – jei tavęs nėra laikraščio puslapiuose, tavęs nėra visai – galioja neginčijamai. Nori būti pastebėtas, turi patekti į spaudą ar televiziją. Tačiau net jei ir nenori, o nesėdi užsidaręs tarp keturių sienų (nors tai irgi gali būti vienas iš variantų), vis tiek gali papulti į žurnalisto akiratį.

Kas sukuria mitus žiniasklaidoje? Faktų atrinkimas. Pavarčius šiandienius laikraščius ar sąžiningai prakiurksojus priešais televizorių dažnai sunku suvokti, pagal kokius kriterijus informacija yra atrenkama. Kodėl būtent vieni, o ne kiti patenka į pirmus puslapius, kodėl vieniems, o ne kitiems skiriama daugiau vietos ar laiko. Kai kurie įvykiai ir situacijos plačiai aptariami šalyje, patraukia spaudos dėmesį, o kiti, tokie pat svarbūs, nesusilaukia reikiamo dėmesio. Tai tolygu palyginti meilę ir neapykantą, kurių sėjėjas žurnalistas. Todėl kalbos apie laisvą ir nepriklausomą žurnalistiką, tarnaujančią visiems visuomenės nariams, jų poreikiams, yra perdėtos. To tik galime geisti, siekti kaip priešnuodžio. Visuomenė turi būti laisva ir pliuralistinė, puoselėjama šventa teise į informaciją ir žinias. Visiškai aišku tik viena – skaitytoją ar žiūrovą bandoma privilioti sensacingumu. Jei sensacijos nėra, ją galima nesunkiai sukurti. Jau kuris laikas galioja nerašyta taisyklė, kurią taikant komercinis periodinis leidinys tampa  sėkmingu – jis privalo atspindėti visų pirma žymių asmenybių gyvenimus, darbus ir veidus.

Čia galbūt verta prisiminti ir tai, kad garsenybės fenomeną pagimdo pati spauda, vienus iškeldama, kitus pritildydama, organizuodama atakas prieš atskirus asmenis. Anot Julijaus Lozoraičio, „tokio proceso rezultatas – pati save maitinanti uždara garsenybių gaminimo ir manipuliavimo jomis sistema“.

Kalbėdami apie garsenybes, žurnalistai labai mėgsta vartoti žodį „elitas“. Vakarų Europoje elitą sudaro intelektualai, profesūra, rašytojai, kurie yra „minčių valdovai ir intelektualinių madų diktuotojai“, o Lietuvoje – vos keli procentai turtingų ir įtakingų gyventojų. Juos elitu pakrikštijo ne kas kitas, o spauda. Mes juos vadiname kiek paprasčiau – valdančiųjų bendrija arba dar paprasčiau – nomenklatūra. Tačiau masinėje žiniasklaidoje deklaruota, kad tie žmonės, kurie turi valdžią ir pinigų, sudaro mūsų elitą. Gintaras Beresnevičius net lengviau atsidūsta: „Taigi – palengva aiškėja, kodėl visuomenė kriminalizuota, veikianti klanų principais, dehumanizuota, nekomercinė kultūra nustumta į užribį, kodėl nesilaikoma elementariausios tvarkos ir padorumo valstybės atžvilgiu, kodėl nemokami mokesčiai ar, tarkime, mėginama žūtbūt apeiti tai, ką galima apeiti, – visuomenės identitetą kuria jos elitas. Ir korupcija su visais palydovais ir palydovėmis viduriniame visuomenės sluoksnyje, ir paprastybe tapęs kriminalas apačioje – visa tai mūsojo olimpo atspindys.“

Drąsa gyventi…

„Šiame pasaulyje, atrodo, yra tik viena tokia būtybė, kuri turi ypatingą jausmą, vadinamą gėda. Ir ši būtybė – žmogus. Kad ir ką pasakytum apie šį jausmą, aišku viena, – jo nepatiria ir negali patirti gyvulys. Šis padaras neraudonuoja ir neturi gėdos. Bet kaip tik dėl to jam ir negalima prikišti begėdiškumo.“ Pasak dr. K. Stoškaus, gėdos jausmas sukuria intymaus gyvenimo sferą, uždraudžiant svetimų žvilgsnių brovimąsi. Atsiranda drovumo jausmas, kuris verčia intymų gyvenimą saugoti kaip asmens orumo ir jo neliečiamumo komponentą. Asmuo turi teisę ir žmogišką priedermę ginti savo kūno, gyvybės, būsto, turto neliečiamumą. Kiekvienas, įsibrovęs į šią sritį be asmens sutikimo, tampa chamu. Pradžios knygoje pasakojama apie Nojų ir jo sūnų Chamą. Už ką Nojus prakeikė savo sūnų? Anas nusidėjo, ir nusidėjo dvigubai: jis ne tik pažeidė intymumo zoną, žiūrėdamas į tėvo apsinuoginimą, bet ir papasakojo apie tai kitiems. Save jis taip pat pažemino, ir pažemino dvigubai: nemandagiu elgesiu save tėvo akyse bei pažemindamas tėvą, pažemino ir save, kaip tėvo sūnų. Civilizuotas žmogus gėdisi ir už save, ir už kitus. Jam nesmagu, kai jo artimieji, kolegos, kaimynai kitų akyse pasirodo menkesni, negu yra.

„Chamas niekada ir niekur nesivaržo, nesigėdi. Jis nesigėdi nei save, nei kitą apnuogindamas, pažemindamas, nes neturi orumo, garbės. Jam užtenka, kad turi turto, jėgos ir įžūlumo, pagaliau, kad sekasi ir kiti jo privengia, o svarbiausia – žino. Chamas šiais laikais populiarus. Jis – žvaigždė, į kurią su pavydu žvelgia minios ir kurią jos mėgdžioja.“ Chamas menko išprusimo, mažaraštis, skurdaus intelekto, primityvus. Jis tuo didžiuojasi. Jam tai reiškia drąsą gyventi be kompleksų.

„Pagiriamasis“ žodis logotipui

Sunku susitaikyti su mintimi, kad vertybes, kurias laikome įgimtomis, savaime aiškiomis ir būtinomis, kaip gimtoji kalba, etninė teritorija, nepriklausoma valstybė, religija, keičia abstrakti sąvoka – homo economicus. Šiandien nesvarbu, kas tu, svarbus tavo logotipas. Apie tai trimituoja žiniasklaida. Tokią „laisvę“ jai suteikia aukštoji politinė valdininkija, kontroliuojanti visą visuomenę, kuri, anot Jono Balčiaus, tampa politinės, socialinės ir profesinės nekompetencijos įkaite: „Pajuoka ir patyčios tokiais atvejais tampa vienintelėmis įmanomomis dorovinėmis normomis, leidžiančiomis tautai, neprarandant nei savo žmogiškojo orumo, nei savigarbos, bendrauti su doroviškai ir ekonomiškai ją žlugdančia valdžia.“

Pasimėgavimą nesėkmėmis, tulžį liejančiomis, neapykantą, piktdžiugą keliančiomis publikacijomis ar TV laidomis dar niekas nesugriovė valstybės, bet tokios atakos prieš asmenis, visuomenės grupes kenkia pačiai visuomenei, ji gali prarasti savo politinę, pilietinę orientaciją. Kaip čia neprisiminsi Seimo pirmininko A. Paulausko nuogąstavimo: „Kartais imi džiaugtis, kad mūsų posėdžiai netransliuojami visai Lietuvai, nes ne taip jau sunku prognozuoti, ką ji su mumis darytų neapsikentusi.“ (Lietuvos rytas, 2002, Nr. 21 (3375), sausio 26, p. 2)

Vaižgantas suprato, kad sakant atsisveikinimo žodį prie karsto, reikia pasakyti tik tai, kas turi nenykstančią vertę. Ar ne šituose žodžiuose ir slepiasi jo gyva ir kukli iškalbos jėga? Laikas, pasiaukojimas nugludina iškalbą, jeigu tik visur ir visada laikomės saiko ir poreikio, nesistengdami išgarsėti, pritrenkti besiklausančius balso jėga, rankų mostais į dangų ir žemę.

Aiškumas, tas šventas dalykas, yra bręstantis vynas. Iš čia kyla pripratimas, tampantis prigimtimi, – pasakytų Kvintilianas. Nes tada dar nebuvo logotipų.

Ar nugalės nihilizmas?

Įdomu paskaityti, ką patys žurnalistai rašo apie šiandieninę žurnalistiką. Ne vienas jau vadina ją „pilietinio nihilizmo apraiška“ arba „nauja nihilizmo banga“. Paradoksalu, kad kurdami pilietinę visuomenę ir žurnalistiką mes atsimušame į pilietinių vertybių degeneraciją. Žiniasklaida turi laisvę, konkurenciją, visuomenės pasitikėjimą, žodžiu, viską, ko reikia pilietiškumui ugdyti, tačiau pilietinės vertybės degeneruoja. Ką tada ji daro, apie ką ir kaip rašo, ką ugdo ar kokią informaciją skleidžia? Panašu, kad prie laisvos, kritiškos asmenybės formavimo ji neprisideda. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Gintaras Songaila mūsų šiandieninę žurnalistiką apibūdina kaip turinčią labai ryškiai išreikštą bulvarinį pobūdį. Jei dar prisimintume nihilizmą, tai pagal pasaulyje priimtas taisykles jis pasireiškia tolerancija blogybėms. Iš pradžių įsigali tolerancija negatyviems faktams. Ji veši, visuomenė degraduoja, pradėdama nepasitikėti ir pačia žiniasklaida. Ar yra vaistų nuo šio nihilistinio sindromo? Pamokyti, bausti ir nubausti!

Savireguliacija ir atsakomybė

Savireguliacijos mechanizmas yra, tačiau labai dažnai juo tik prisidengiama. Žmonės nežino savo teisių – jie retai gina savo teises, privatumą ir orumą, retai rašo skundus. Jie pasitiki žiniasklaida ir mano, kad joje slypi tiesa, kelias ir gyvenimas. Tačiau dažnai viešai skleidžiama informacija tėra gyvenimo versija arba traktuotė, kurią kuria žurnalistai, pateikia redaktorius ar transliuotojas.

Savireguliacinė sistema lyg ir sutvarkyta, įstatyminė bazė taip pat, tačiau iškyla atsakomybės klausimas. Viešosios informacijos rengėjų atsakomybė visuomenės moralės normoms, žurnalistų atsakomybė, siekiant sensacijų, etikai ir moralei. Kur riba, kai žurnalisto atsakomybė tampa redaktoriaus atsakomybe.

Žiniasklaidos laisvė nėra savitikslė. Sėkmingas žiniasklaidos darbas yra vienas svarbiausių visuomenės interesų. Visuomeniniai santykiai, tarp jų ir santykiai, susiformuojantys visuomenės informavimo procese, turi būti reguliuojami, idant įgautų civilizuotumo kontekstą. Atmetamas moralės normų (nerašytų) objektyvumas. Kiekvienas turi savo moralines nuostatas, ir tada viskas tampa ginčų objektu.

Informacijos laisvė yra susaistyta su atitinkamomis pareigomis ir atsakomybe. Viena iš pareigų, nustatančių jai ribas – nepažeisti kito asmens orumo. Orumas (lot. dignitus) – vertingumas, vertas pagarbos. Orumas tai žmogaus tinkamumas visuomenei. Kam jis turi būti tinkamas, kad visuomenė laikytų jį vertingu? Tinkamas tas, kuris naudojasi teisėmis, vykdydamas atitinkamas pareigas. „Iš asmens tinkamumo gyventi visuomenėje kylantis asmens socialinis vertingumas ir yra žmogaus orumas, kurio egzistavimo teisinė forma – teisių ir pareigų pusiausvyra.“

Kai prieskoniai tampa pagrindiniu maistu

Kritikas, Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Egmontas Jansonas, kalbėdamas apie žurnalistiką, jaučia aštrumo trūkumą, ryškių skirtingų pozicijų. Iš tiesų atsivertęs laikraštį ir žvilgtelėjęs į žurnalisto pavardę jau žinai, kas bus parašyta – viena ir ta pati nuomonė, traktuojama kaip laikraščio pozicija. Taip ir išeina, kad niekam nežinomų veikėjų niekas nekalbina, žinomus kalbina per daug, ir skaitytojas jau net pats gali padiktuoti žurnalistui, ką viena ar kita garsenybė pasakys vienu ar kitu klausimu. Taigi vis dėlto nuomonių įvairovės mūsų žiniasklaidos priemonės, kad ir kiek daug jų yra, nesugeba užtikrinti…

Ir negaliu nepacituoti dar vienos E. Jansono minties: „Jiems rūpi politiniai, kriminaliniai ir kitokie skandalai, nes tai yra skaitalas. Tie dalykai turi ir savo skaitytojus, kurie mėgsta „ką nors aštresnio“. Užsienyje žmonės gyvena sočiau, ramiau, ir juos tie „aštrumai“ domina tik kaip „prieskoniai“. Lietuvos skaitytojams „prieskoniai“ tapo pagrindiniu maistu.“

Išvados

Man atrodo, kad apie įžymios spaudos draudimo asmenybės – inžinieriaus Petro Vileišio darbus gražiausiai yra pasakęs Juozas Tumas-Vaižgantas: „Liūtys žemės neatgaivina, ją įdrėkina nuolatinis smulkus lietus, kurio kas lašas – tai į žemę.“ Nepriklausoma žurnalistika išgyvena savo sunkią vaikystę. Ją kuria ne arogantiški pavienių žurnalistų pareiškimai ar lobistinių grupuočių sąmokslininkai, o tie, kurie saugo bendruomenės gyvenimo racionalias formas, ieško protu paremtų sprendimų kritinėse situacijose, prisiima asmeninę atsakomybę. Žurnalistika, kaip ir visuomenė, turi įsiklausyti į išmintį, atsikratyti bevardžių galybių slėgimo. Įdrėkinti žemę.

Bendruomenei paprastai atstovauja kultūrinė spauda, kurios tikslas – ne valdžia, o pati bendruomenė. Išskirtinis tokios žiniasklaidos bruožas – švietėjiškumas, dvasinių vertybių ir informacijos harmonija. Tai sietina, kaip pastebi filosofas ir žurnalistas Arvydas Juozaitis, su strateginiu kultūrinės spaudos pobūdžiu: jos gyvybė ne šiandienoje, o praeityje ir ateityje.

Belieka tik tikėti ir laukti, kada vyno sumažės tiek, kad jis pagerės. Išsikristalizuos deimančiukai.

Įsitvirtins ne tik laisvo žodžio deklaracija, bet ir pats laisvas žodis su visomis jam deramomis pareigomis ir priedermėmis. Kada jis bus tikslus ir informatyvus, o ne persmelktas kažkieno subjektyvios nuomonės. Ne papirktas, o tikras, grynas; kuriantis ir padedantis visuomenei. Tikrai visuomeniškas ir pilietiškas. Reikės dar palaukti, kol subręs mūsų visuomenė ir mūsų vynas, kol sutvirtės, anot Arvydo Šliogerio, patriotizmo šaknys ir suvešės pilietiškumo medis.

Cituojamos literatūros sąrašas: Burakas, Paulius. Žiniasklaida: jos vartojimo sritys ir poveikis žmogui. Kultūros barai, 2003, nr. 11; Giddens, Anthony. Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius, 2002; Juraitė, Kristina. Visuomeninės žiniasklaidos kūrimasis Lietuvoje: iš autoritarinio modelio į public service media (Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos atvejo analizė). Iš Artium unitio [interaktyvus]. 2001, [nr.] 1 [žiūrėta 2003 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.artium.lt/archive/pirmas.html>; Naujoji Romuva. 1999, nr. 3; Naujoji Romuva. 2003, nr. 1; Savukynas, Virginijus. Kas yra informacinė visuomenė? Iš Artium unitio [interaktyvus]. 2001, [nr.] 10 [žiūrėta 2003 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.artium.lt/10/antras.html>; Žurnalistų žinios. 2001, nr. 10; Žurnalistų žinios. 2003, nr. 5, 6–7, 8; Žurnalistų žinios. 2000, nr. 8; Žurnalistų žinios. 2003, nr. 5.