Petras Maksimavičius

Kaip kiekvienais metais Lietuvos valstybės atkūrimo šventė, Vasario 16-oji, buvo minima taip pat Lietuvos Respublikos ambasadoje Lenkijoje. Į renginį sugužėjo Varšuvoje dirbantys ir gyvenantys lietuviai bei nemažas būrys tautiečių iš Seinų, Punsko ir Suvalkų.

Šventės dalyvius pasitiko ir pasveikino laikinoji Lietuvos reikalų patikėtinė Lenkijoje Audronė Markevičienė. Ji priminė, jog šiais metais Lietuvoje ir visame pasaulyje, kur gyvena lietuviai, minimos kelios labai svarbios šalies valstybingumui datos. Tai Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO jubiliejus, Dainų ir šokių šventė, kuri ilgus dešimtmečius stiprino lietuvių tautinį tapatumą, o okupacijos metais tapo „dainuojančiu“ pasipriešinimu, atvedusiu į Sąjūdžio dainuojančią revoliuciją.

„Šiandien švenčiame ir džiaugiamės laisve ir nepriklausomybe, o svarbiausia – taip prisimename visus, kurie prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir stiprinimo“, – kalbėjo A. Markevičienė. 2024-ieji LR Seimo sprendimu buvo paskelbti taip pat Lietuvos diplomatų Lozoraičių metais. Ta proga istorikas dr. Algimantas Kasparavičius vasario 15 d. ambasadoje skaitė paskaitą „Per lūžtantį ledą: dvi diplomatų Lozoraičių šeimos kartos XX amžiaus Lietuvos nacionalinių interesų sargyboje“.

Meno programą atliko Suvalkų lietuvių ansamblis „Sūduva“. Jis ne tik sukūrė šventinę nuotaiką, bet dar kartą parodė, kokie esame kūrybingi ir vieningi.

Dr. A. Kasparavičiaus paskaita apie Lozoraičių indėlį į Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir tolesnes pastangas ginti jos interesus įvykus Sovietų Sąjungos okupacijai įgavo ypatingą prasmę, minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo metines. Pasak jo, Stasio Lozoraičio vyresniojo indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir valstybės diplomatinės tarnybos kūrimą yra labai reikšmingas. Istorikas pasakojo apie šios asmenybės diplomatinio darbo pradžią, gebėjimą rasti kompromisinius sprendimus bei tuo pačiu laikytis tvirtos pozicijos, ginant Lietuvos interesus pasaulyje, taip pat šalies vidaus politikoje. S. Lozoraitis savo politiko karjerą pradėjo būdamas labai jaunas, tačiau dėl charakterio bruožų ir gabumų susilaukė aplinkinių pagarbos. Paskaitininkas papasakojo apie Lozoraičio pastangas atkurti geresnius santykius su Lenkija po Vilniaus krašto užėmimo bei priešintis Rusijos ir Vokietijos planams Baltijos valstybių atžvilgiu. Nemažai dėmesio skyrė Lietuvos diplomatų veiklai egzilyje, įvykus Lietuvos okupacijai.

S. Lozoraičio vyresniojo darbus po kurio laiko perėmė S. Lozoraitis jaunesnysis. Pastarasis toliau bandė burti palankių Lietuvai pasaulio politikų ratą, viešino Sovietų Sąjungos veiksmus lietuvių atžvilgiu, vykdomą tautos genocidą. Remdamasis archyviniais dokumentais bei S. Lozoraičio susirašinėjimais su kitais už Lietuvos ribų atsidūrusiais diplomatais, istorikas papasakojo apie nuotaikas, kurios lydėjo jų nenuilstamą veiklą, keliant Lietuvos okupacijos klausimą tarptautinėje arenoje. Mat bėgant metams Lietuvos diplomatai pastebėjo, kad jų darbas tampa vis mažiau vaisingas, o pasaulio dėmesys Baltijos šalių reikalams vis mažėja. Iš išlikusių dokumentų aiškėja, jog S. Lozoraitis ragino Lietuvos pogrindžio dalyvius keisti kovos su okupantais taktiką. Jis pastebėjo, kad ši kova atneša daug aukų, o tai reiškia, kad prarandama pačius geriausius ir narsiausius tautos atstovus. Taip pat atkreipdavo dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanai, kovodami su okupantais, dažniausiai baudžia kolaborantus ir išdavikus, kai tuo tarpu tikri rusų kariai dažniausiai jiems yra nepasiekiami, kadangi jie įsikūrę saugiose kareivinėse.

Po paskaitos šventės dalyviai turėjo progos paklausti istoriko ar išsakyti savo nuomonę šiais klausimais. Klausimų buvo įvairių: apie Lozoraičių žmonų įtaką ir indėlį formuojant Lietuvos teigiamą įvaizdį įvairių susitikimų ir vizitų metu, Lietuvos ir Lenkijos to meto santykius, Vilniaus klausimą tarpukariu, S. Lozoraičio įtaką Lietuvos prezidento Antano Smetonos priimamiems sprendimams ir pan.

Lietuvos istorikas taip pat paklaustas, koks buvęs S. Lozoraičio požiūris į Seinų ir Punsko krašto likimą, kai 1920 m. jis tapo Lenkijos valstybės dalimi. Ar tai kaip nors atsispindi išlikusiuose archyviniuose dokumentuose, ar tai buvo tik bendro Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimo dalis. A. Kasparavičius atsakė, kad jam pavyko aptikti S. Lozoraičio rengtą dokumentą, kuriame diplomatas pažymi, kad kalbantis su Lenkija reikėtų kelti Seinų, Punsko, Druskininkų klausimą, reikalaujant, kad šiose teritorijose gyvenantiems lietuviams būtų suteikta plati kultūrinė autonomija. Tačiau to meto Lenkijos politinis elitas į jokias kalbas šiais klausimais nėjo, o Vilniaus klausimą laikė galutinai išspręstu.