Jurgita Stankauskaitė

Kas gi buvo jo galvoje, kai tapė tokio grožio paveikslus, kai įsimylėjęs lietuvių liaudies dainas kūrė muzikines kompozicijas, kai raškė žodžių raides? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis labiausiai žinomas kaip tapytojas ir kompozitorius, betgi jis dar buvo ir rašytojas! Jo visapusiška menininko siela atsispindi įvairiopuose darbuose, kuriuos kūrė vos per dešimtmetį. Kaip suprasti tai, ką jis norėjo pasakyti tokiu trumpu kūrybinio gyvenimo periodu per spalvą ir figūras, natas ir melodiją, žodį ir sakinius? Įsiskaitykite ir įsiklausykite į šiuos M. K. Čiurlionio žodžius:

Pasaulis – tai didžiulė drobė,
Kurioje kiekvienas paliekame žymę.
Šviesią, Tamsią.
Pasaulis – tai knyga, kurią mes rašome.
Visą gyvenimą. Po raidę.
Po žodį, po eilutę.
Kiek sugebame.
Žmogus ateina į žemę su Saule.
Išsaugokime ją ir
Žvarbiausiomis dienomis,
Kad galėtume kurti nuostabią
Saulės simfoniją.
Gyvenimui.

Plokščio žvilgsnio pasaulis gali būti labai primityvus. Jis nepagaus gamtos, kaip neaprėpiamos galios pulsuojančios gyvybės, o saulės dėmė danguje nieko kito neprimins, kaip tik natūralų šilumos šaltinį. Linijinis realybės matymas atima galimybę jausti aplinką visais giluminiais žmogiškais pojūčiais. Kas iš tos klausos, jeigu ji negirdi? Kam duotos akys, jeigu jos nemato? Kam ta uoslė, jeigu ji neužuodžia? Tokius ir panašius klausimus sukėlė pažiūrėtas virtualios realybės filmas, paremtas M. K. Čiurlionio kūryba. Tai, ką teko pamatyti, pajausti ir užuosti, buvo tikrai labai stipru, nepaprasta, nekasdieniška. Ar kiti jį matę pajautė tą patį? Atsakymo verta paieškoti M. K. Čiurlionio tekstuose. XIX a. gimęs meno genijus yra teigęs: „Dailininko pareiga išreikšti paveikslu tai, ką jis nori, o žiūrovo pareiga – jį suprasti.“ Kaip jį supras, tai jau nuo kiekvienos sielos priklauso. Štai ir visas atsakymas.

Labai tikiu, kad bent kas antras „Aušros“ skaitytojas yra matęs bent vieną M. K. Čiurlionio paveikslą. Nesvarbu, ar muziejuje, ar laikraštyje, televizijoje, internete. Tikiu, kad šis žymiausias Lietuvos dailininkas ir kompozitorius nėra svetimas tikram lietuviui, tuo labiau – lietuviškų mokyklų mokiniams. Jo muzikos kūriniai varsto širdį liaudišku skambėjimu, tačiau atpažinti muzikinių kompozicijų autorių gali būti sunkoka paprastam žmogui. Akis, rodos, greičiau atpažįsta, tiksliau sudėsto atminties vaizdinių dėliones, o M. K. Čiurlionio paveikslų neįmanoma sumaišyti su kitų Lietuvos tapytojų kūriniais. Ši ypatingo jautrumo asmenybė paveikslus puošė simboliais, mintį kodavo dievų, augalų, gyvūnų, lietuvių liaudies motyvuose, dažnai pasitelkdamas suvokimo apie kosmosą formas. Tiek Čiurlionio dailėje, tiek jo kūryba paremtame virtualios realybės filme žiūrovas patiria žmogaus trapumą, bičiulystę su gamta, žmogaus gyvenimo kelionę, egzistencijos, kuri kada nors baigiasi, esmę. Štai ir dar viena pamoka mums – kiekvienas turi gyvenimą nugyventi, palikdamas po savęs dovanas pasauliui.

M. K. Čiurlionis yra parašęs nepaprasto atvirumo, romantinių jausmų prisotintus laiškus mylimajai Sofijai. Skaitant juos atsiveria paskiri minėto filmo vaizdai, ir vėl imi suprasti, kaip šis menininkas mokėjo teptuku ir plunksna išvingiuoti panašaus skambesio skonį. Rodos, kad žodžiai prasitęsdavo jo tapyboje, arba atvirkščiai – iš paveikslo išplaukusios mintys persikeldavo į popierių:

Kartais tyliai kalbuosi su Tavim arba užsimerkiu ir, apkabinęs Tave, lekiu kažkur – tolių tolin […]. Po mumis nyksta pilki juostuoti laukų kilimai, kažkokie kaimeliai ant kalvų, tai vėl tamsios miškų dėmės, suraišiotos sidabriniais upelių siūlais. Zosė glaudžiasi prie manęs, jaučiu jos šiltą kvėpavimą, ji šnibžda: „Kastuk, kaip tai stebuklinga, kaip tai stebuklinga!“ Aš glaudžiu Zosę dar stipriau ir sakau: „Tai Tu, Tu pati esi stebuklinga!“ Ir taip skrendam vis toliau. O štai ir jūra. Bangos didelės didelės. „Labą dieną!“ – šaukiame iš viršaus. „Labą dieną!“ – ūžia bangos, o mes kylame aukštyn aukštyn. Matome visą jūrą ir krantus aplink jūrą, ir takelius, kuriais žmonės vaikšto ir žiūri į jūrą, ir labai ilgisi. Ir kitas jūras matome, ir okeaną, o aplink okeaną irgi kelias krantu vingiuoja, žmonės vaikšto, stebisi ir bijo. O Tu glaudiesi prie manęs ir kuždi: „Kaip tai stebuklinga, kaip tai stebuklinga!“ O ten toliau geltonas laukas – didelis, galo nematyti, vidury sfinksas ramiai žiūri į priekį, o aplinkui, kiek tik akis užmato, griaučiai užnešti smėliu ir briliantais. Tai dykuma. Klupdamas per griaučius eina vaikas. Iš rytų tiesiai į vakarus žingsniuoja, bet vaikui kelią pastoja gyvatė. Nebijok, Zosele, žiūrėk, jau žaidžia jie kartu ir stato piramidę iš briliantų, o mes skrendame tolyn ir tolyn, ir kaskart vis nauji paveikslai vejasi […].

Skridimo jausmą buvo galima patirti M. K. Čiurlionio paveikslais paremtame filme, tačiau jis nebuvo toks idiliškas kaip aukščiau pateiktoje laiško ištraukoje. Virtuali realybė leido pajausti žmogaus (o gal tiksliau reikėtų sakyti – dvasios) ilgą kelionę per šviesą ir tamsą, žemę ir dangų, virtimą sparnuotuoju angelu (?). Kažkada matyti paveikslai per filmą atskleidė jų neišardomą jungtį, tarsi pirštu parodė – žiūrėk, kaip viskas susiję, kaip švelniai dera spalvos, kaip ritmiškai pereina vienas vaizdas prie kito! M. K. Čiurlionio kūryba galima žavėtis, tačiau ji labiausiai skatina mąstyti. Čia nėra vietos nuoboduliui. Niekada nežinai, kada jo sukurtas menas vers pilis statyti, o kitą – kilti į kalną pasižiūrėti, kas ten, pačioje viršūnėje.