Darius Vilimas

Šį pavasarį švenčiamos dvi svarbios istorinės sukaktys. Balandžio 4 d. NATO organizacijai sukako 75 metai, o keletą dienų anksčiau – Lietuvos narystės šioje organizacijoje dvidešimtmetis.

NATO, kitaip Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (pagal anglišką pavadinimo abreviatūrą), susikūrė 1949 m., kai po Antrojo pasaulinio karo Rytų ir Vidurio Europą okupavo sovietai. J. Stalinas tuomet dar neturėjo atominės bombos, tačiau tebesiekė visą pasaulį paversti savo įtakos zona. Daugelis Vakarų Europos valstybių bijojo Maskvos, todėl grėsmės akivaizdoje nutarė susivienyti. Istorija parodė, kad ši grėsmė niekur nedingo ir šiandien.

Tuomet į aljansą įstojo 10 Europos valstybių (Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, Belgija, Olandija, Danija, Portugalija, Norvegija, Islandija, Liuksemburgas), taip pat JAV su Kanada. Šiandien NATO organizacijai priklauso jau 32 valstybės. Ironiška, bet reiktų pabrėžti, kad dabar šiam kariniam aljansui priklauso ne tik buvę oponentai, Varšuvos sutarties valstybės, tačiau ir ilgus dešimtmečius neutraliomis buvusios Švedija ir Suomija.

Kam buvo sukurta ši karinė ir politinė organizacija? Yra daugybė paaiškinimų, kai kurie iš jų jau tapo klasika. Turbūt tiksliausias prancūziškas posakis, jog „NATO sukurta tam, kad rusai neateitų, amerikiečiai neišeitų, o vokiečiai nekeltų galvos“. Ir tikrai – ilgus XX amžiaus antrosios pusės dešimtmečius ši organizacija buvo stabilumo ir taikos Europoje garantas. Galima netgi tvirtinti, kad tada savotiškai sulaikė didžiąsias galybes, JAV ir Sovietų Sąjungą, nuo atviro net branduolinio konflikto. Jos atvirai nekonfliktavo, o stengėsi laimėti sau įtaką kituose žemynuose. Prie pirmojo NATO valstybių dešimtuko ėmė jungtis ir kitos Vakarų demokratijos. Į aljansą įstojo vokiečiai, turkai, graikai, ispanai ir kt.

NATO visada pabrėžia, kad yra grynai gynybinė organizacija ir niekada nepretenduoja į kokias nors teritorijas. Net nauji nariai į ją priimami tik tada, kai neturi jokių oficialių pretenzijų savo kaimynams. Žymusis aljanso sutarties 5 straipsnis numato, kad karinio užpuolimo atveju visos organizacijos narės padeda užpultajai valstybei. Jis per visą 75 metų istoriją panaudotas tik vieną kartą – po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių atakų JAV.

Metai bėga ir viskas keičiasi. Neliko Varšuvos pakto, tačiau išliko Rusija, kurios vadovas tebesvajoja apie buvusios SSRS atkūrimą ir net pareikalavo, kad minėtos organizacijos valstybės atsitrauktų iki 1997 m. (iki NATO plėtros į rytus) ribos. Ir kad tai nėra tuščias grasinimas, savo kailiu pajuto beveik visos buvusios SSRS respublikos, ne tik Rusijos kaimynai. „Užšaldytas“ Padniestrės konfliktas, 2008 m. karas su Gruzija, pagaliau Krymo aneksija ir 2014 m. karas Ukrainos rytuose, virtęs atvira žiauria Rusijos agresija 2022 m. vasarį tik patvirtina narystės NATO būtinumą. Kol kas Rusija dar nesiryžta atviram kariniam konfliktui su šio aljanso narėmis, bet kas ją žino?

Todėl visi, kurie bent kiek suvokia padėties rimtumą ir grėsmes, sugužėjo į NATO. Aljanso narėmis tapo ir daugelis buvusios Jugoslavijos federacijos respublikų, į jį norėtų įstoti ne tik užpuolikų draskoma Ukraina, bet ir Moldova su Gruzija. Netgi ilgą laiką prorusiškos linijos besilaikius Armėnija, suvokusi, kad Maskva nėra įgali apginti jos valstybingumo, ieško sau sąjungininkų Vakaruose, toje pačioje NATO.

Kaip kiekvienoje didelėje kompanijoje būna, NATO išgyveno daug įdomių istorijų. Vadinamojo Šaltojo karo metais narės ir pasistumdydavo. Štai 1974 m. Graikija su Turkija vos nepradėjo kariauti dėl Kipro, nuo to laiko padalinto į graikiškąją ir turkiškąją dalis. Prancūzija 1966 m. išėjo iš karinių aljanso struktūrų, bet 2009 m. sugrįžo, o jos prezidento 2017 m. pasakyta frazė apie NATO smegenų mirtį sukėlė daugelio žemyno politikų pasipiktinimą… Beje, 2022 m. karas pabudino aljansą, ir jau net plepusis prancūzų vadovas, pradžioje juokinęs pasaulį skambučiais į Maskvą, dabar jau kalba visiškai kitaip!

Kalbos kalbomis, tačiau tenka pripažinti, kad NATO narės ilgą laiką šventai tikėjo, jog bet kokios nelaimės atveju jas išgelbės JAV, didžioji pasaulio ekonomikos ir karinė galybė. Todėl daugelis aljanso valstybių apsileido, tiesiog „užmigo ant laurų“ ir neskyrė reikiamo dėmesio savo gynybai. Nėra ko kalbėti apie mažesnes šalis, nors rytinės narės ir šaukė apie galimas grėsmes – net Europos ekonomikos lyderei Vokietijai brigados atsiuntimas į Lietuvą sukelia didelių problemų. Pasirodo, jos kariuomenė sumažinta iki juokingų dydžių, veikiančių tankų ir lėktuvų trūksta pačioje Vokietijoje.

Kontroversiškasis Donaldas Trampas (Donald Trump) praeitos kadencijos metu pareikalavo, kad aljanso narės skirtų bent po 2 % savo BVP (bendrojo vidaus produkto) gynybai, t. y. susimokėtų už savo gynybą JAV, nes jai visą laiką teko didžioji gynybos išlaidų dalis. Tada daug kas iš jo šaipėsi, bet toks reikalavimas buvo teisingas. Tokio reikalavimo teisėtumas atsirado tik po 2022 m. vasario, tačiau net šiandien numatytos gynybos išlaidų ribos dar nepasiekė daug NATO narių, o mes, Rytų europiečiai, jau kalbame apie 3 ar net 4 % BVP gynybai ateityje.

Lenkija tapo NATO nare 1999 m., Lietuva 2004 m. Optimistai kalba, kad dabar, įstojus į šią organizaciją Švedijai ir Suomijai, Baltijos jūra tapo beveik NATO vidaus ežeru, bet užmiršta apie Karaliaučiaus kraštą – Rusijos karinį forpostą šios jūros pakrantėje. Neužmirškime, kad net karo Ukrainoje akivaizdoje NATO ir kitos Vakarų demokratijos nesugeba (nespėja ar nenori?) atkurti karo pramonės pajėgumų, sumažintų žlugus Sovietų Sąjungai 1991 m., nors teoriškai turėtų lenkti Rusijos karinį potencialą keletą kartų! Didžiuliu iššūkiu tampa net šaudmenų gamyba, kurią rusai jau padidino, o europiečiai ir amerikiečiai dar ne.

Ateitis neatrodo tokia niūri, kai esi draugų kompanijoje. Netylant kalboms apie Suvalkų koridoriaus gynybą, net mūsų premjerė suabejojo, ar kas ateis pagalbon Lietuvai. Lenkijos vadovas tučtuojau patikino nepaliksiąs kaimynės pavojuje. Tik kodėl mus turi ginti kas nors kitas? O ar mes pasiryžę gintis patys? Juk ne veltui sakoma, kad tas, kas nori taikos, turi ruoštis karui. Kaip sako naujasis KAM vadovas, Lietuva privalo tapti tuo aštriaspygliu ežiuku, kurio praryti nenorėtų net pikta rusiška meška! Kaip tai padaryti? Viskas priklauso nuo pačių piliečių. Štai vienoje televizijos laidoje suomiai, paklausti, ar sugebėtų gintis nuo rytinės kaimynės kaip 1939–1940 m., atsakė, kad alternatyvią karinę tarnybą (pas juos visą laiką egzistavo privalomoji karinė tarnyba) pas juos renkasi tik 3 % visų šauktinių. Taigi turime į ką lygiuotis…

NATO šiandien reiškia stabilumą šiame nerimastingame pasaulyje. Beveik visos buvusios SSRS respublikos, nespėjusios ar neskubėjusios įstoti į NATO, su neslepiamu pavydu žiūri į Baltijos valstybes. Tikėkimės, kad šis karinis ir politinis aljansas išlaikys visus laiko išbandymus, nes priešingu atveju mūsų visų lauktų sunkiai įsivaizduojama, liūdna ateitis.