(25 metus ėjus Punsko valsčiaus viršaičio pareigas)

Dvidešimt penkeri metai – tai, dzūkiškai sakant, „šmotas čėso“. Per tą laiką užaugo viena karta. Žymiai pakito gyvenimo sąlygos ir komfortas. Sparčiai vystėsi technologijos. Ne kartą keitėsi valdantieji. Pasikeitė geopolitinė Europos šalių padėtis. Apibendrinant amžiaus ketvirtį – žmogus jau yra įgijęs nemažai patirties ir prieina prie tam tikrų išvadų. Buvo visko: ir gerų akimirkų, ir slogių; ir baimės, ir vilties; pasiekimų ir pralaimėjimų…

Ar Vytautas Liškauskas, 1998 metais pradėjęs eiti viršaičio pareigas, galėjo numatyti Punsko valsčiaus viso amžiaus ketvirčio ateitį? Ar tuomet, būdamas trisdešimtmetis vyras, galėjo numatyti, kad iš savivaldybės pastato taip greit neišeis, jog kas ketverius ar penkerius metus rinkėjų pasitikėjimas juo bus pakankamai didelis, kad galėtų vadovauti savivaldybei be pertraukos? Ar galėjo turėti kokią savo krašto, vietos viziją? Jeigu taip – ar ištvermingai jos siekė? O gal tokių vizijų kūrimas išvis nėra iki galo įmanomas, nes daug dalykų tiesiog nuo mūsų nepriklauso?

Būdamas jaunas, žmogus turi daugiau drąsos ir smalsumo, o gal ir naivumo. Daugiau tikėjimo, kad viskas bus gerai. Beje, gyvenimas nenustoja stebinti naujais iššūkiais. Viskas vyksta tikslingai. Todėl net jeigu tų iššūkių specialiai neieškom, jų vis tiek atsiranda. Žmogui yra duota dovana – laisva valia. Taigi, jis gali juos priimti arba ir ne. Vytautas kiekvieną kartą, kandidatuodamas į viršaičio postą, galutinį sprendimą priimdavo pats, įsisąmonindamas visas pasekmes. O jo pasirinkimą patvirtindavo rinkėjai.

Kai kurie jau istorija tapę tų 25-erių metų įvykiai yra gera pamoka ateičiai. Sukaktys, apibendrinimai – tai puiki proga pasidžiaugti pasiekimais, bet ir paanalizuoti tam tikrų poelgių, sprendimų ne visada pageidaujamas pasekmes. Apsvarstyti, kurie dalykai mūsų visuomenei buvo naudingi, o kurie nelabai. Ką turėtumėm mes, Punsko krašto visuomenė, patobulinti ir pakeisti, kad visiems būtų čia patogu ir gera gyventi. Gal kartais „reformas“ reikėtų pradėti nuo savęs ir savo artimiausio kiemo…

***

Įsitraukimas prieš 25 metus į Punsko valsčiaus įstaigos veiklą man buvo didelė naujovė. Niekada anksčiau negalvojau, kad atsidursiu tokioje vietoje. Man pasiūlymas kandidatuoti į Punsko viršaičio postą išvis buvo staigmena. Atsimenu, bent dvi savaites apie šitą galimybę galvojau, svarsčiau, kaip bus, ar aš sugebėsiu. Tačiau tikėjau, kad viskas bus gerai, nes kitaip – be tos vilties, gal išvis nieko ir nebūtų…

Pirmoji kadencija. 1998 m.

Iš tiesų tada gal dar nelabai suvokiau, kur aš einu; koks yra valsčiaus biudžetas, kokios vykdomos ar planuojamos investicijos. Tiesiog tuo metu mačiau, kas jau padaryta, nes prieš 1997 metų jubiliejų (Punsko įkūrimo 400-metį – red. past.) Punskas buvo šiek tiek sutvarkytas, pvz., pakloti nauji šaligatviai (kuriuos po kokio 10-mečio teko man visgi pakeisti). Stebėdamas ankstesnių viršaičių veiklą, t. y. Romo Vitkausko ir po jo – Kazimiero Baranausko, neįžvelgiau kokių neigiamų, blogų dalykų.

Taigi, pasiūlymo neatsisakiau. Tapau viršaičiu (išrinktas tuometinės Punsko valsčiaus tarybos narių balsų dauguma; 1998 m. dar buvo tokios procedūros – red. past.). Kaip minėjau, man šitos pareigos buvo staigmena ir nauja patirtis. Įkritau į naują realybę ir – jau nebuvo laiko ko nors pamažu mokytis. Lenkijoje pasikeitė valdžia, valdė AWS ir „Unia Wolności“ (J. Buzeko vyriausybė 1997–2001 m. – red. past.). Vyko dideli pokyčiai, reformos. Tai palietė visas valstybės valdžios pakopas. Punsko valsčių taip pat. Čia ypač reikėjo pasirūpinti švietimu: mokyklų turėjome daug, o finansavimas buvo per mažas. Aš pradėjau eiti pareigas 1998 m. sausio 1 d., o jau vasario mėnesį važiavome apie 8 žmonių delegacija į Varšuvą tvarkyti reikalų. Atsimenu, būtent tada keliuose protestavo Leperis (Andrzej Lepper, „Samoobrona“ partijos kūrėjas – red. past.) ir ūkininkai… Lietuviškų mokyklų problema buvo man tada pats sunkiausias dalykas. Reikėjo prašyti papildomų pinigų. Ir mes jų gaudavom. Bet puikiai žinome, kad ilgam jų nepakako…

Sunkiausios akimirkos

Man vienas sunkiausių dalykų per visus 25-erius metus buvo būtent mokyklų uždarinėjimas. Tuometinė valsčiaus finansinė padėtis pareikalavo, kad veikčiau prieš asmeninius įsitikinimus. O jie buvo ir yra tokie: lietuviškumas, kultūra ir švietimas – mano prioritetai. Nebuvo lengva atsidūrus pačiam šitos problemos centre. Širdimi, aišku, solidarizavausi su tų mokyklų bendruomenėmis, lietuviškomis organizacijomis, mokytojais, bet iš kitos pusės – mane slėgė negailestinga ekonomikos logika. Todėl manau, kad visada didžiausias iššūkis yra rasti „aukso vidurį“, kompromisą. Neužmirškime, kad mūsų savivaldybė yra išskirtinė, kitokia nei visos kitos gretimos, lenkiškos. Mūsų valsčiuje gyvena dviejų tautybių žmonės – lenkai ir lietuviai. Be to, ir patys lietuviai esame skirtingų nuomonių bei kartais turime skirtingus interesus. Globaliau – mūsų valsčiui kokią nors įtaką daro taip pat Lenkijos ir Lietuvos santykiai. Taigi, čia ir yra iššūkis daryti taip, kad visiems būtų gerai.

Atsimenu ir pasienio užkardos problemą (1998 m., nepaisant vietos gyventojų protestų, Lenkijos pasieniečiai su šeimomis įsikėlė į dalį Punsko sveikatos centro patalpų – red. past.) bei Punsko krašto žmonių pasipriešinimo judėjimą. Tada juk nieko tokio ypatingo šiame krašte nevyko, kad ta užkarda čia būtų reikalinga. Atsimenu, 2001 m., kai Lenkijoje pradėjo valdyti kairieji, ministras Janikas (Krzysztof Jan Janik, Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministras – red. past.) man pažadėjo, jog 2004 m. gegužės 1 d. iš Punsko užkarda bus iškelta. Taip ir įvyko, nes Lenkija įstojo į Europos Sąjungą (ES). Lenkijos ir Lietuvos siena tapo vidine ES siena, o kiek vėliau, 2007 m., įsigaliojo Šengeno sutartis (Šengeno erdvė, kurioje nėra pasienio kontrolės – red. past.). Kad ir kaip būtų keista bei paradoksalu, šiais laikais, stebėdami Ukrainos ir Rusijos karą, galbūt jau patys norėtume, jog pasienio ruožo (kartu ir mūsų miestelio bei kaimų) apsauga būtų stipresnė. Būtent dabar galbūt pasijustume saugesni, jei matytume ir žinotume, kad yra, kas mus reikalui esant gintų. Ir ne tik mus, mūsų kraštą, bet apskritai Lenkiją ir Lietuvą.

Žengiant į Europos Sąjungą

Dar prieš įstojimą į Europos Sąjungą (įstojome 2004 m.) ir prieš ES skiriamas lėšas kreipėme daug dėmesio ir dėjome pastangas, kad kiek įmanoma nuolat valsčiuje kas nors vyktų. Atsimenu, pirmasis mano kadencijos, 1999 metų, valstybės valsčiui skirtas biudžetas gal buvo kokie 6 milijonai zlotų, o mes papildomai dar „patraukėm“ milijoną zlotų iš pasirengimo narystei paramos bei valstybės biudžeto lėšų. Tada atrodė, kad tai buvo didelis mūsų pasiekimas.

Įstojus į ES, svarbiausia buvo parengti tinkamą dokumentaciją ir įvykdyti kuo daugiausia strateginių investicijų, pagal galimybes teikti paraiškas ir kuo daugiau padaryti savo kraštui. Kalbu, pavyzdžiui, apie vandentiekius (tiesa, apie 80 proc. jų jau buvo, tai mūsų valsčiui buvę lengviau) ar valymo įrenginius (jiems jau buvo parengta techninė dokumentacija ir reikėjo ja laiku pasinaudoti). Ypatingai svarbūs Punsko miesteliui ir jo gyventojams buvo valymo įrenginiai, be to, reikėjo gelbėti ir Punios ežerą.

Ir taip metai po metų naudojomės visomis ES suteiktomis galimybėmis. Dar viena labai svarbi strateginė investicija – keliai. Šioje srityje Punsko valsčius, kaip kaimo savivaldybė, užėmė antrąją vietą Lenkijoje pagal įvykdytas investicijas. Vėliau dalyvavome 2014–2020 m. ES finansuojamose programose (PROW), kur mūsų valsčius užėmė pirmąją vietą pagal ES lėšų panaudojimą.

Dažnai planai ir norai būna didesni nei galimybės. Bet galiu pasakyti, kad tai, ką siūlė mums ES „lėšų rinka“ – mes išnaudojome. Dalyvavome visose programose, kokios tik buvo mums prieinamos. Vykdėme daug vadinamųjų minkštųjų projektų. Tiesa, kai kurių nepavyko įgyvendinti (pvz., su Šveicarijos fondu, Norvegija ar Baltarusija), bet dauguma buvo sėkmingi.

Ilgalaikiai iššūkiai ir ateities vizija

Metams bėgant Punsko valsčiaus iššūkiai buvo vis didesni, bet ir galimybės nuolat didėjo. Manau, kiek įmanoma jas išnaudojom, nes siekėme, kad visos bendruomenės gyvenimas būtų geresnis.

Šiuo metu viena svarbiausių problemų mūsų valsčiaus žmonėms yra kelių būklė. Žinoma, gyventojai pritaria ir kultūros ar kitiems vykdomiems projektams, bet daugiausia aistrų kelia būtent patogus susisiekimas mūsų regione. Taigi, mes tuos kelius ir stengiamės tvarkyti – Punsko valsčiuje jau yra išasfaltuota daugiau kaip 100 km. Nuolat bendradarbiaujame su Seinų apskritimi ir ateityje žadame per metus bent po 4–5 km asfaltuoti. Taigi, kelių klausimas nuolat keliamas valsčiaus tarybos posėdžiuose. Bet problemų esama ir kitų. Tarkim, kad ir švietimo mūsų valsčiuje klausimas. Nuolat privalome būti budrūs ir saugoti, remti lietuviškas mokyklas, kurias dar turime.

Visus tuos metus svajojau, kad vietos gyventojai pajustų, jog gyvena tarsi ramybės, džiaugsmo ir susipratimo oazėje. Aišku, visaip būna: kartais toje oazėje vanduo nusenka, įsiveržia dykumos smėlis ir pradeda alinti kaitri saulė, bet vis tiek aplink augančios, įsišaknijusios palmės duoda kokį šešėlį… ir vilties, kad krizė praeis ir tuoj bus vėl geriau. Manau, šito kiekvienas ieško. Ir tai pas mus dar aptinkama.

Kas bus ateity? Labiausiai mane jaudina tolimesnė perspektyva. Ne tai, kas bus po 5 metų, bet po 20 ar 30. Globalūs pokyčiai – klimato kaita, o su tuo susijęs ir galbūt sunkesnis ūkininkavimas, gyvenimas žmonėms. Ir demografiniai ar ekonominiai procesai, kurie labai paveiks mažas vietoves, savivaldybes. Mažėja žmonių, mažėja galimybės.

Nepaisant valsčiuje naujai statomų namų, kuriuose įsikuria jaunos šeimos – kas mane, aišku, labai džiugina, statistikos ir prognozės yra negailestingos. Jos numato, kad veikiant įvairiems procesams iki 2050 metų Seinų apskrityje liks vos 11 tūkst. gyventojų (dabar yra apie 21 tūkstantį). Jeigu taip atsitiktų, tai ir pas mus liktų apie 2500 žmonių, iš jų – 70–80 proc. pensinio amžiaus. Štai čia ir yra didžiausias iššūkis – šias prognozes stabdyti ar slopinti.

Optimizmo teikia populiarėjantis darbas nuotoliniu būdu, dėl kurio jauni žmonės gali sugrįžti ir kurti savo gyvenimus gimtinėje. Mes turime išties gabų ir smalsų jaunimą, kuris baigia labai perspektyvias mokyklas. Įgyja aukšto lygio specialybes, moka užsienio kalbas, tad viso pasaulio keliai atsiveria. Jauni žmonės į šį kraštą sugrįžta dėl to, kad jiems artima sava vieta, šaknys, kultūra. Nuolat galvoju, kokiu būdu šitą dalyką išnaudoti ir dar labiau jaunimą pritraukti, kad čia norėtų pasilikti.

Deja, ambicingas šiuolaikinis žmogus kartais gali nusivilti realybe. Anksčiau galvojau, kad svarbu yra kurti darbo vietas. Bet šiais laikais, jeigu ir tas darbo vietas sukurtume, ko gero, nebūtų kam dirbti. Mat jauni žmonės baigia specializuotas kryptis ir yra išsilavinę tokiu lygiu, kad pagal mūsų galimybes įkurtose įmonėlėse tiesiog nedirbtų. Belieka sudaryti sąlygas, kad jie savo verslus kurtų pas mus patys, būtent čia diegtų savo idėjas, sumanymus.

Pavyzdžiui, stengiamės, kad mokesčiai verslininkams nebūtų per dideli. Mano nuomone, geriau 1000 žmonių tegul sumoka po zlotą nei 100 žmonių po 10 zl. Tai didelis skirtumas. Mes verslininkų nespaudžiam, bet kaip valstybinė įstaiga turime privalomus investicinius ir biudžetinius reikalavimus. Lenkijos mokesčių sistema nėra ideali. Sakykim, valstybė, skirdama subvencijas, neskaičiuoja, kiek realiai surenkame, bet kiek galima surinkti. Dauguma savivaldybių nustato maksimalias mokesčių sumas, siekdamos didesnių subvencijų. O mes, nustatydami minimalius mokesčius, dalį tų subvencijų prarandame. Tačiau bent mūsų verslininkai kiek laimingesni, nors šiais laikais jiems vis tiek yra sunku išsilaikyti, ypač mažose vietovėse.

Taigi, ką mes, kaip savivaldybė, galime padaryti, siekdami pagerinti gyventojų komfortą? Stengiamės, kad visuomenės gyvenimas būtų patogus, turiningas, kokybiškas, kad socialinė infrastruktūra būtų patraukli ir paskatintų jaunus žmones pasilikti Punske. Turiu omeny mokyklą, visapusiškai suprantamą kultūrą, ambulatoriją, bažnyčią, vaikų darželį ir ateity – lopšelį.

Artimiausioje ateity mes, valsčiaus įstaiga, turime numatę daug projektų. Minėtieji keliai, valymo įrenginių modernizavimas, „Orlik“ stadiono remontas, Punsko pagrindinės mokyklos sporto salės remontas. Žadame diegti naujoves energijos srityje, ekologinį kurą (visų pirma geotermiją). Be abejo, toliau puoselėsime lietuvių kultūrą ir švietimą, bendradarbiausime su visomis vietos lietuviškomis organizacijomis bei bendrausime su Lenkijos ir Lietuvos valstybių įstaigomis ir atstovais. Rūpinsimės gyventojų sveikata, remsime sklandžią Punsko ambulatorijos veiklą, mums svarbūs ir Seinų bei Suvalkų ligoninių veikla ir funkcionalumas.

Apie Punsko valsčiaus gyventojus

Pats gyvenu šioje vietoje, pažįstu visuomenę, žmones. Kartais galiu būti nepatenkintas jų veiksmais ar nuomonėmis, arba priešingai – labai patenkintas. Taip pat žmonės manimi. Bet, lygindamas su kitomis savivaldybėmis, kurias stebiu susitikdamas, pvz., su kitais viršaičiais, matau, kad kilusias problemas su mūsų visuomene galima visiškai kitaip išspręsti ir pasiekti skirtingus rezultatus nei kitur. Kilus konfliktui, mes greičiau susitvarkome, surandame bendrą kalbą. Nepaisant to, kad mūsų visuomenę dabar pradeda kurti jau kitos kartos, esu įsitikinęs, jog Punsko valsčiaus gyventojai, lyginant su kitų valsčių bendruomenėmis, yra gana sukalbami ir sąmoningi. Nėra čia kokių didelių konfliktų. Iš žmonių veiklos, darbų matau, kad to sąmoningumo pagrindas yra kultūra. Manau, kad jeigu mes kultūros srity turime tiek aktyvių dalyvių – tai ir visos visuomenės vertybės yra aukštesniame lygyje. Esu įsitikinęs, kad šokantis, dainuojantis ar grojantis žmogus tikrai negali būti viduje blogas. Jis turi pakankamai gerų emocijų, jautrumo, supratimo.

Dažnai kartoju, kad Dievas davė man laimę gimti ir gyventi, dirbti būtent šitoje vietoje. Jeigu būčiau gimęs su savo energija, ambicijomis kur kitur, be abejo, kitaip atrodytų mano gyvenimas ir keliai.

Paradoksalu, bet kuo sudėtingesnė yra padėtis, kad ir tautiniu atžvilgiu – mūsų valsčiaus atveju – ir kuo daugiau iš mūsų, kaip visuomenės, reikalaujama pastangų, papildomo darbo ir solidarumo, tuo geresnius efektus pasiekiame. Rodos, valsčiai, kurie yra grynai lenkiški, nesusiduria su „papildomomis“ problemomis, pavyzdžiui, švietimo ar kultūros srityse, o vis dėlto ten nesugebama rasti bendros kalbos ir pasiekti pageidaujamų rezultatų kaip pas mus, kur gyvena dvi tautinės bendruomenės. Mūsų valsčius išskirtinis ir tuo, kad savivaldybės veikla, bendravimas ar bendradarbiavimas neapsiriboja tik valsčiaus ar apskrities lygmeniu. Palaikydami ryšius su Lietuvos valstybės svarbiausiais švietimo, kultūros atstovais, savivaldybėmis bei aukščiausiomis valdžios institucijomis, turėjome ir turime galimybę susitikti su Lietuvos, ne kartą ir Lenkijos, prezidentais, ministrais, aukšto rango žmonėmis ir dalyvauti sprendžiant kai kuriuos reikalus net valstybių lygmeniu. Be to, vykdome daug ES projektų, tad sulaukiame ir ES komisijos atstovų vizito…

Šviesiausios viršaičio akimirkos

Be abejo, tokių momentų buvo ir yra. Daug kuo didžiuojuosi ir galėčiau vardinti pasiekimus. Bet man didžiausias atpildas ir padėka už mano darbą – kai žmogus pasako tiesiog: „Ačiū, Vitai, kad padėjai, ačiū, kad padarei.“ Kai matau, kad žmogus patenkintas, tada ir aš laimingas, nes suprantu, jog pastangos nenuėjo veltui ir tai, ką darau, turi prasmę.

Rinkimų rezultatai parodo vis dar didelę žmonių paramą man. Tai ne tik pagyrimas už tai, kas buvo, bet dar didesnis pasitikėjimas manimi ir dar didesni lūkesčiai, susiję su ateitimi. Mat jeigu ką padariau gerai, vadinasi, žmonės tikisi, kad ir toliau taip veiksiu. Čia yra labai didelė atsakomybė. Kartais pats stebiuosi, kaip atlaikau. Visko būna. Ir sunku kartais, ir „nervai neatlaiko“…

O tiems, kurie dažnai man sako: „Tu tą ar aną padarei“, stengiuos aiškinti: „Ne, ne aš pats viską valsčiuje padariau.“ Politikas niekada neduoda pinigų, nes jis nuosavų viešajai veiklai neturi ir nedalina. Tai pinigai tų pačių žmonių, kurie mane rinko, kurie mane gyrė ar giria. Tai mokesčių mokėtojų pinigai. Aš tik stengiuosi tinkamai atlikti savo darbą, už kurį gaunu atlyginimą.

Būna, ir vyrai nubraukia ašarą

Pripažįstu, kartais tekdavo ir ašarą nubraukti – to liudininkė buvo tik mano žmona. Labiausiai skaudūs dalykai, kurie mane paveikė kaip žmogų, buvo būtent mokyklų uždarymas, pasienio užkarda bei vėjo jėgainių problema – ypač kai man buvo priekaištaujama, kad dėl šios investicijos paėmiau 50 tūkst. zl kyšį. Aš šį reikalą išsiaiškinau su žmogum, kuris tokią paskalą skleidė, bet nemaloni žinia pasklido visuomenėje. Beje, prieš skleidžiant tokias informacijas pirmiausia reikėtų turėti įrodymus. Tam yra atitinkamos institucijos ir tarnybos. Bet mano tokia prigimtis, kad pykčio nelaikau ir stengiuos užmiršti, kas buvo skaudu ir nemalonu. Patariu ir kitiems: pyktis išeikvoja žmogaus energiją, todėl užuot sukaupus savo jėgas pykčiui ir blogoms emocijoms, energiją siūlau panaudoti kam nors pozityviam ir konstruktyviam, užsiimti teigiamais ir naudingais dalykais. Sveikiau yra užmiršti, atleisti, nelinkėti kitam blogo – tik tada galima eiti toliau, pirmyn.

Ateities Punsko valsčiaus viršaitis

Prieš kiekvienus rinkimus ilgai galvoju, ar kandidatuoti dar kartą. Šiemet pradėjau apie tai svarstyti gal prieš pusę metų. Suvokiu, kad per tiek laiko, kiek esu viršaitis, jau galėjau visiems nusibosti, bet ir man žmonės ir jų bėdos galėję kiek „nusibosti“. Kitaip sakant, veikianti tarp žmonių „chemija“ gali išnykti. Sakoma: „Nesvarbu, kaip pradedi, svarbu – kaip baigi.“ Manau, jog pastarąją kadenciją baigiau sėkmingai. Dabar prieš akis – vėl 5 metai. Būtų puiku, jei vėl pasisektų taip pat gerai. Vadinasi, kad nieko blogo neįvyktų, kad galimybes, kurios yra ar bus, galėčiau išnaudoti, kad tų galimybių iš viso būtų, kad išvengčiau nesusipratimų. Kad po 5-erių metų, kaip ir po praėjusių 25-erių, galėčiau išgirsti: „Aj, buvo tvarkoj vyras, gaila, kad išaina.“ Taigi, bijau kokio nors įvykio, vienos klaidos, kuri gali išbraukti viską, ką per tuos visus metus pavyko padaryti gera. Bijau tos „chemijos“ tarp manęs ir visuomenės išnykimo. Šitie rinkimai parodė, kad dar ji yra. Labai džiaugiuosi, bet ir esu sunerimęs. Norėčiau, kad nebūtų blogiau, negu buvo. Stengsiuos, kad būtų kuo geriau, išnaudodamas esamas sąlygas.

Ateis toks laikas, kai dabartinį Punsko viršaitį turės kas nors pakeisti. Manau, kad Punsko krašte yra daug žmonių, kurie galėtų sėkmingai eiti šias pareigas. Jaučiu, jog geriausiai, kad tai būtų kas iš artimos valsčiaus įstaigos darbuotojų aplinkos. Galėtų būti moteris. Moterų vis dar yra labai mažai tokiuose postuose, o, mano nuomone, jos yra pranašesnės už vyrus, kad ir savo jautrumu. Pastebėjau, kad moterys yra geresnės partnerės bendradarbiaujant. Savivaldybėse ne tik investicijų kiekis, biudžeto „milijonai“ turi reikšmę ir sukuria gyventojų pasitikėjimą. Valdančiųjų arogantiškumas, žodžio netesėjimas, nesutvarkytas asmeninis gyvenimas ar melavimas labiau veikia rinkėjus nei žadėtos investicijos ar pinigai ir lemia rinkimų rezultatus.

Ar aš galiu po manęs ateisiantį viršaitį kažkaip paruošti? Ne, nes aš ne Putinas. 😊 Bet žinau, kokie svarbūs yra išeinančiojo parama naujam ir įvedimas į naujas pareigas. Man tapus viršaičiu labai pagelbėjo anksčiau šias pareigas ėjęs Kazimieras Baranauskas. Jis man padėjo įsitraukti į šitą darbą, parodė, į ką turėčiau atkreipti dėmesį. Šiais laikais viskas dar sudėtingiau, tad administracijos tarnautojo patirtis labai pagreitina klaidų suradimą ir tinkamų sprendimų priėmimą. O jeigu ir nepagreitina, tai tikrai padeda ramiau apsvarstyti problemas ir jas spręsti.

Dėkoju Punsko valsčiaus viršaičiui Vytautui Liškauskui už pasidalijimą savo 25 metų patirties einant pareigas įžvalgomis. Linkiu, kad ši kadencija būtų pakankamai rami, bet ir kupina galimybių, sėkmingo projektų įgyvendinimo ir gyventojų santarvės bei visokeriopo palaikymo.

Išklausė Božena Bobinienė

***

1998 m. Vytautas Liškauskas pirmą kartą išrinktas viršaičiu Punsko valsčiaus tarybos balsavimo metu. Nuo 2002 m. jis buvo kandidatas tiesioginiuose rinkimuose, kuriuose galėjo dalyvauti jau visi Punsko valsčiaus gyventojai. Tais metais už jį balsavo 92 proc. rinkėjų, 2006 m. – 99 proc., 2010 m. – 95 proc., 2014 m. – 79 proc., 2018 m. – 96 proc. Šiemet 92 proc.

Labai gaila, kad Punsko valsčiaus gyventojai vengia pasinaudoti viena svarbiausių pilietinių teisių ir neina į rinkimus. 2024 m. savivaldybių rinkimuose dalyvavo 41,44 proc. turinčiųjų balsavimo teisę. Tai palyginti prastas rodiklis. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, tie, kurie į rinkimus neina – nesąmoningai taip pat juose „dalyvauja“, skirdami savo balsus galbūt tiems, kurių išrinkti nenorėtų. Gal ateityje vertėtų dėl šito susimąstyti ir aktyviau įsitraukti į savo vietos ateities kūrimą. Kiekvienas balsas yra svarbus!