Dalia Makauskienė

„Niekur nėra taip gera ir gražu, kaip Anykščiuose…“ – kažkada ištarė žymiausias anykštėnas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Anykščių kraštas – mažas žemės lopinėlis, supamas ežerų, senolių išgarsintas ir dainių apdainuotas, apipintas padavimais ir legendomis, vilioja žmones aplankyti miškais apaugusius Šventosios upės vingius, kalvas ir slėnius. Anykščių šilelis, akmuo Puntukas, garsių rašytojų ir jų kūrinių veikėjų gimtosios vietos – tai reikia pamatyti savo akimis!

Mūsų mokyklai pavyko įgyvendinti dar vieną Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamą projektą „Kitiems Lietuva – tai tiesiog taškas pasaulio žemėlapyje, o mums Lietuva – naujų patirčių, atradimų šalis… Anykščių krašto lobiai“. Anykščiai – apibus Šventosios upės slėnio įsikūręs miestelis, kuriame gyvenę žmonės kūrė odes šiam nuostabiam Lietuvos kampeliui. Gamta ir istorija čia sukaupė tiek įspūdingų turtų, kad mažas valstybės lopinėlis tapo it akimis aprėpiamas parkas, kur telpa visa tai, kuo patraukli Lietuva.

Teikdami projektą, norėjome geriau pažinti Anykščių kraštą ir jo indėlį į lietuvių literatūrą. Juk Anykščiai – lietuvių literatūros klasikų Antano Baranausko, Antano Vienuolio, Jono Biliūno gimtinė. Tikslas buvo surengti literatūrinę kelionę: aplankyti Antano Baranausko ir Antano Vienuolio memorialinį muziejų, Arklio muziejų Niūronyse, pasivaikščioti Medžių lajų taku ir apžiūrėti Puntuką, ant kurio iškalti „Lituanicos“ lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Tai ypač svarbu, nes Darius ir Girėnas – mūsų mokyklos globėjai. Troškome išvysti unikalų technikos paveldo objektą – siaurąjį geležinkelį, vadinamą siauruku. Norėjome aplankyti Angelų muziejų, o keliaudami namo užsukti į Antano Smetonos dvarą prie Lėno ežero.

Ekskursija vyko gegužės 22–23 dienomis. Dalyvavo 45 mokiniai (ketvirtokai, penktokai, šeštokas ir du septintokai) bei trys mokytojos. Kelionės tikslai buvo aplankyti ir pasisemti naujų idėjų. Oras pasitaikė puikus, tad ir nuotaika buvo puiki.

Pirmąją dieną pradėjome pažintį su Anykščių kraštu. Aplankėme pirmą Lietuvoje įkurtą memorialinį muziejų. Jį 1927 metais poeto Antano Baranausko klėtelėje įkūrė rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Parodų salėje apžvelgėme tautodailininko Stanislovo Petraškos akmens tapybos ekspoziciją. Naudodamas tapybos akmens dulkėmis techniką, kūrėjas įamžino unikalius Anykščių peizažus, kitas šiam kraštui svarbias vietas – Puntuko akmenį, Anykščių šilelį. Ši vieta padovanojo mums naujų meno idėjų.

Apžiūrėjome Šv. apaštalo evangelisto Matobažnyčią. Aukščiausios Lietuvos bažnyčios bokštai siekia net 79 m. Metaliniai laipteliai vedė į 33 m aukštyje esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė nuostabi Anykščių apylinkių panorama. Bažnyčios skvere pamatėme paminklą vienam garsiausių Anykščių krašto sūnų – poetui Antanui Baranauskui, o kairiajame Šventosios upės krante, kur girdėti užtvenkto vandens šniokštimas – paminkląAntanui Žukauskui-Vienuoliui. Džiugu, kad mūsų mokinukai drąsūs ir nė vienas nepabūgo aukščio. Visi drauge pakilome į bažnyčios bokštą. Prie pat Šv. Mato bažnyčios įsikūręs Angelųmuziejus – dar vienas unikalus kultūros traukos centras. Pirmame Lietuvoje Angelų muziejuje išvydome kultūrininkės Beatričės Kleizaitės-Vasaris sukauptą angelų kolekciją. Tarp daugiau negu šimto eksponatų dėmesį traukė tapyti, mediniai, keraminiai, stikliniai ir iš kitokių medžiagų pagaminti angelai. Muziejuje eksponuojami Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų bei kitų menininkų darbai, liaudies meno dirbiniai. Kolekcija yra nuolatos papildoma naujais eksponatais. Muziejuje stebino angelas, kuris galėjo išpildyti po vieną norą. Užteko tik pakuždėti jam į ausį! Džiugu ir tai, kad mokiniai galėjo dalyvauti edukacijoje. Jie savarankiškai pasigamino žibintus, kuriuos parsivežė į Punską ir kartu turbūt „atgabeno“ šiek tiek paslapties, šviesos ir ramybės.

Įdomu buvo pamatyti siauruką. Tai siauras traukinukas, neatsiejamas nuo Anykščių vardo ir menantis Anykščių siaurojo geležinkelio stoties istoriją. Siauruko muziejuje apžiūrėjome įvairias architektūros, technikos, Anykščių krašto istorijos ekspozicijas. Išbandėme veikiančius eksponatus – rankinę dreziną ar triratį ant bėgių. Apsilankėme senojoje stotyje, matėme, kaip žmonės seniau susisiekdavo, kokiais pinigais susimokėdavo už kelionę traukiniu.

Oras buvo puikus, ekskursija tęsėsi, tačiau mes išalkome. Todėl nuvykome papietauti ir tuo pačiu apsistojome Sporto ir rekreacijos centre „Nykščio namai“. Skaniai pavalgę nuskubėjome į Anykščių menų inkubatoriuje įsikūrusį unikalų veidrodžių kambarį. Atsidūrėme beribiame kosmose, milijardo žvaigždžių nusėtoje galaktikoje. Išskirtiniai šviesos efektai, inovatyvios vizualizacijos, garsu paversti žemės elektromagnetiniai virpesiai kosmoso erdvės pojūtį dar labiau sustiprino. Sunku nupasakoti begalybės pojūtį, kuris patiriamas „Cosmos“ Paukščių Take – būtina gyvai tai pajusti! Tai vienintelė tokia vieta visame Pabaltijo regione. Dar viena neužmirštama akimirka patirta Virtualios realybės karalystėje, kur mūsų laukė net du skirtingi virtualios realybės atrakcionai. Užsiėmimų metu pasikrovėmeteigiamos energijosir adrenalino, pamiršome visus rūpesčius. Atsiradome jūros dugne, stebėjome mažas žuveles ir milžinišką banginį. Pasiekėme ir Afriką, glaudėme drambliukus, matėme liūtą, stebėjome žirafas. Buvo nuostabu.

Diena nesibaigė, nes mūsų mokiniai dar ir krepšinį žaidė. Nakvynės namuose visus stebino aikštelė, kur galėjome sportuoti, pramogauti. Aišku, mūsų krepšininkai savo taikliais metimais į krepšį pritraukė ir žiūrovų. Vyko puikios varžybos. Pirmoji diena paliko neužmirštamų įspūdžių.

Anykščiai garsėja ir vieninteliu Baltijos šalyse Arklio muziejumi.Todėl nieko nelaukę, skaniai papusryčiavę į jį nuvykome. Klojimų patalpose išsirikiavę iš visos Lietuvos surinkti vežimai, „lineikos“, brikelės, todėl apžiūrėjome senovėje naudotas transporto priemones, žemės ūkio padargus, arklio istorijos, karybos, audėjo, keramiko, duonos kepėjo, juvelyro, drožėjo, kalvio ir kitas ekspozicijas. Senoviniuose pastatuose domino nuotraukos, meno kūriniai, skirti pagerbti arklį ir artoją, žirgą, karžygį. Muziejus neįsivaizduojamas be gyvųjų „eksponatų“ – arklių. Deja, pajodinėti mums nepavyko, tačiau mūsų vaikučiai šėlo kieme, dalyvavo linksmuose užsiėmimuose, stebėjo kalvio darbą ir pamatė molio puodynių parodą, sužinojo molio meno paslapčių.

Po tokių linksmybių keliavome į A. Baranausko išgarsintą Anykščių šilelį, kur pamatėme, kaip atrodo „velnio neštas ir pamestas“ garsiausias Lietuvoje Puntuko akmuo. Turbūt didžiausią įspūdį paliko pasivaikščiojimas Medžių lajų taku. 2015 metais Anykščių šilelyje atsidaręs Medžių lajų tako kompleksas yra pirmasis takas medžių lajų lygyje ne tik Baltijos valstybėse, bet ir visoje Rytų Europoje. Takas medžių viršūnėmis vingiavo 300 metrų ir vedė į 34 metrų aukščio bokštą, nuo kurio apžvelgėme apdainuotąjį Anykščių šilelį ir pasigrožėjom Šventosios upės vingiais. Čia stovėdamas kartoji Antano Baranausko žodžius: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria. Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Mokiniai dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose. Dėliojo dėlionę, ieškojo augalų rūšių pagal spalvą, keliavo šilelio labirintu. Pabaigoje visus mus nustebino Anykščių šilelio gyventoja – „voverė“. Ji net kartu nusifotografavo.

Paskutinė lankytina vieta buvo Prezidento Antano Smetonos dvaras vaizdingoje pietinėje Lėno ežero pakrantėje. Jis nutolęs 2 km į pietus nuo Lėno kaimo, 1 km į vakarus nuo Prezidento gimtinės – Užulėnio. Mus pasitiko ir, kaip dera, salonėlyje pasodino muziejininkė. Dvaro istorija prasideda 1934 m., kai švenčiant tuometinio Lietuvos prezidento A. Smetonos 60-metį buvo nutarta jo tėviškėje, ant Lėno ežero kranto, pastatyti jam dvarą. A. Smetona pavadino jį „Užugirio kiemu“ ir pageidavo čia įkurti pavyzdinį ūkį, kuris vėliau galėtų tapti žemės ūkio mokykla. Dvaro rūmai sudėtingo plano, tarpukario architektūros stiliaus, sienos mūrinės, tinkuotos. Kiti dvaro statiniai taip pat gerai išsilaikę, suteikia išsamų tarpukario dvaro vaizdą. A. Smetonos dvaras ir tapo pavyzdiniu to meto ūkiu, kuriuo rūpinosi pats Prezidentas. Čia būta septyniolikos statinių, nemažai jų išliko iki šiol. Sodyboje auginti gyvuliai, dirbo daug žmonių. Kiaulidės, karvidės buvo įrengtos pagal to meto naujausius standartus, su nuotekų sistemomis. Sodyba apsodinta medžiais ir krūmais (daugiausia lazdynais), užveistas didokas vaismedžių sodas, įrengti šiltnamiai. Darbininkams paruošti geri gyvenamieji namai: visur buvo lentinės grindys, koklinės krosnys bei viryklos, dideli langai, aplink – gražia tvorele aptvertas darželis.

Dvaras nestulbino prabanga. Žvelgiant iš amžių perspektyvos, ir rūmų išorė, ir vidus įrengti gana kukliai – visko tik tiek, kiek reikia. Gėrėjomės didžiuliais ąžuoliniais autentiškais laiptais, pabuvome Prezidento kabinete ir apmąstymų kambaryje, matėme Smetonų valgomąjį. Antrame aukšte kiekvienas šeimos narys turėjo po atskirą kambarį. Dabar čia įrengta kino salė, kur rodomi to meto archyviniai dokumentiniai filmai. Iš lauko pusės namą puošia keturios kolonos, pastatytos prieš didžiąsias paradines duris, antrame aukšte – du atviri balkonai, baltai dažytos sienos, raudonas čerpių stogas.

Mūsų kelionę vainikavo neužmirštama edukacija. Kepėme šakotį malkomis kūrenamoje krosnyje, tikros ugnies kaitroje. Kepimo procese dalyvavo visi ekskursijos dalyviai. Edukatorius papasakojo šakočių kepimo istoriją, leido mums pasijusti kaip tikriems svečiams. Po geros valandos vyko tradicinio šakočio degustacija. O kadangi mes patys jį išsikepėme, skonis neapsakomas žodžiais. Verta visa tai patirti.

Atėjo laikas keliauti namo. Išvyka mus praturtino, pailsėjome, daug pamatėme. Drauge praleistos akimirkos išliks atminty labai ilgai.

Mūsų mokiniai geriau pažino Lietuvą, jos kultūrą ir istoriją. Tai paskatino labiau ja didžiuotis, gerbti jos simbolius. Buvo ugdomi tautiškumas, patriotiškumas, meilė Lietuvėlei. Ekskursijos dalyviai susipažino su asmenybių, apie kurias kalbama per Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros pamokas, gyvenimu, jų kilmės vietomis. Šitaip buvo ugdomas vaikų tautinis ir kultūrinis tapatumas, pasididžiavimas tėvyne Lietuva, jos istorija ir asmenybėmis. Ši išvyka paskatino mokinius domėtis Lietuvos kultūros paveldo vertybėmis, jas puoselėti.

Jeigu niekada nebuvote Anykščiuose, nuvažiuokite ten. Šis nuostabus Lietuvos miestas apipins Jūsų kelionę nauja istorija. Anykščiai – be galo jaukus ir gražus miestelis, kuris patiks ne tik ieškantiems ramybės, bet ir nuotykių mėgėjams. Čia galima grožėtis įstabiais gamtos kampeliais, unikaliais meno ir kultūriniais objektais, pramogauti ir aktyviai praleisti laisvalaikį.

Tai buvo nuostabi kelionė laiku į ateitį, kurios vaikai dar ilgai nepamirš. Jie patenkinti ir laimingi. O tai didžiausia dovana mums, mokytojams. Štai keli mokinių pasisakymai.

Ekskursija man patiko. Nemaniau, kad pamatysiu tokius nuostabius vaizdus eidama Lajų taku. Ypač nustebino didžiulė voverė. Neapsakomai įdomios edukacijos, daug naujovių papasakojo gidas Arklio ir Siauruko muziejuose. Virtualioje realybėje liečiau drambliukus, glosčiau liūtą, skraidžiau Paukščių Taku. O koks skanus buvo šakotis! Siūlau visiems nuvykti į Anykščius.

Irmina (IV a kl.)

Mėgstu arklius, todėl nenuostabu, kad man labiausiai patiko Arklio muziejuje. Sužinojau, kokie svarbūs šie gyvūnai žmogaus gyvenime. Mačiau žirgą, kuris buvo labai gražus, raumeningas. Gidas parodė brikas, vežimus, papasakojo apie sunkų arklio darbą ir draugystę su šeimininku.

Sandra (IV a kl.)

Lankėme Anykščius. Labiausiai man patiko Medžių lajų takas ir šakočio kepimas. Anykščių šilelyje užkopėme į 34 metrų aukščio bokštą. Matėsi nuostabūs vaizdai – upė, miškas. Kai kepėme šakotį, visi sušilome, nes vieni turėjo sukti medinį kotą, o kiti pilti tešlą. Šakotis buvo labai skanus.

Aida (IV a kl.)

Labiausiai man patiko pasivaikščiojimas vingiuotu Medžių lajų taku. Einant buvo baisu, bet labai įdomu. Mačiau ir Puntuko akmenį. Sužinojau, kad jis didžiausias Lietuvoje. Ši ekskursija ilgai išliks mano atmintyje.

Paulina (IV a kl.)

Išvyka buvo labai įdomi. Lankėm muziejus, dalyvavome edukacijose. Kopėme į Šv. Mato bažnyčios bokštą. Ten iš tiesų aukšta, bet aš nugalėjau baimę. Tuo nepaprastai džiaugiuosi. Išvyka neužmirštama: sužinojau naujų dalykų, išvydau A. Baranausko klėtelę, mačiau akmeniu tapytus paveikslus.

Sara (V a kl.)

Neeilinė ekskursija. Viskas suplanuota pagal mūsų norus. Patiko „Nykščio namai“, Arklio muziejus, kur buvo didelė medinė karuselė. Medžių lajų takas vedė per Anykščių šilelį. Ten taip gražu. Norėčiau dar ne kartą nuvykti į Anykščius.

Nikolė (V a kl.)

Man labiausiai patiko „Cosmos“ Paukščių Takas. Pasijaučiau lyg tikroje galaktikoje. Šviesų efektai nenupasakojami. Įdomu ir Arklio muziejuje. Gidas papasakojo apie vežimus, arklius ir žirgus. Pasirodo, arkliai turėjo tempti vežimus be sustojimo. Siauruko muziejuje mačiau įvairius senovinius automobilius, traukinius ir jų bėgius. Smetonos dvare pasijaučiau lyg tikras Prezidentas.

Lukas (V a kl.)

Gegužės 22–23 dienomis keliavome po Anykščius. Aplankėme A. Baranausko klėtelę, A. Vienuolio memorialinį muziejų, Anykščių bažnyčios apžvalgos aikštelę. Taip pat buvome „Cosmos“ Paukščių Tako veidrodžių ir šviesų kambaryje, Arklio muziejuje, prie Puntuko akmens. Lankėme Smetonos dvarą. Man labiausiai patiko Angelų muziejus, kuriame buvo daug įvairiausių angelų, taip pat patys galėjome pasigaminti vitražą. Įspūdinga buvo pasivaikščioti Medžių lajų taku ir kepti šakotį tikroje ugnies kaitroje. Man ekskursija labai labai patiko.

Simona (V b kl.)

Anykščiuose lankėme Antano Baranausko klėtelę, Siauruko muziejų. Čia matėme garvežį „Kukuška“, kitus siaurojo geležinkelio riedmenis, ryšio, signalizavimo priemones ir daug kitų eksponatų. Rašytojo A. Vienuolio muziejuje žiūrėjome filmą, supažindinantį su jo biografija ir kūryba. Vėliau dalyvavome edukacijose Angelų muziejuje, sužinojome daug įdomybių apie angelus. Buvome virtualioje realybėje. Teko mums stebėti Sacharos ir vandenynų nuostabius vaizdus, „Cosmos“ Paukščių Taką. Kitą dieną aplankėme Arklio muziejų bei Prezidento A. Smetonos dvarą. Čia iš balkono grožėjomės supančia gamta. Man labiausiai patiko Medžių lajų takas ir Puntuko akmuo, apie kurį įdomiai papasakojo mums gidė. Ši ekskursija buvo smagi ir kupina gerų įspūdžių.

Lucija (V b kl.)