Anna Wotlińska

„Žodžiu, privalau tapti puikiu menininku, nes kitaip būtų gėda.“ Taip 1918 metais rašė motinai Antanas Vivulskis – skulptorius, tapytojas ir architektas, Kšištofo Stefanskio (Krzysztof Stefański) knygos „Mirė, kaip ir gyveno – ant sparnų… Antanas Vivulskis (1877–1919). „Jaunosios Lenkijos“ epochos menininkas“ („Zmarł, jak żył, na skrzydłach… Antoni Wiwulski (1877–1919). Artysta epoki Młodej Polski“) veikėjas. Ši knyga neseniai pasirodė Varšuvos „Polonikos“ instituto leidybinėje serijoje „Studijos ir medžiagos“ („Studia i materiały“).

Kai Antanas Vivulskis rašė šiuos žodžius, jam buvo 41 metai. Kiekvienas tokio amžiaus žmogus, nepriklausomai nuo laikų, kuriais jam buvo lemta gyventi, jau nemažai žino apie gyvenimą. Kaip menininkui ir kaip žmogui likimas Antanui Vivulskiui buvo pakaitomis negailestingas ir palankus. Patyrė nepakeliamą lengvybę ir sunkumą būties, apie kurios prigimtį po daugelio metų kalbėjo Milanas Kundera (Milan Kundera). Net jeigu gyvenimo patyrimai leido menininkui atsiriboti nuo šio pasaulio reikalų, tarp kurių nepatenkintos ambicijos metams bėgant pasirodo esančios nereikšmingos, troškimą tapti žymiu kūrėju, man atrodo, sunku buvo užgniaužti. Ar tikrai pavyko Antanui Vivulskiui, kuris visą gyvenimą skyrė menui, sužavėti pasaulį savo išskirtiniu talentu? Ar tikrai taip stipriai tikėjo savo menininko galimybėmis, jog galėjo svajoti apie pripažinimą ir garbę?

Nežinau, ar knygos autoriui yra kilę tokių klausimų. Tačiau manau, kad kiekvienas, kas susiduria su kito žmogaus gyvenimu, kruopščiai tyrinėja jo projektus ir darbus, skaito asmeninę korespondenciją, kelia sau daug panašių klausimų. Dėl prabėgusio laiko atsakymuose visada bus netikrumo; jie liks savotiška fantazija. Vis dėlto verta kelti klausimus. Kad ir norint suprasti Kitą, tuo pačiu galbūt geriau pažinti pasaulį, suvokti žmonių aistras ir troškimus, nuo kurių ir mes nesame laisvi. Atgaivinti autoriaus pasakojamą istoriją svarbu norint prikelti jo aprašomą praeitį. Seniai praėję laikai, kurie – kaip šiuo atveju – apipinti legendomis, niekada neturėtų virsti sustingusia, kartą ir visiems laikams pažinta ir aprašyta istorija iš mokyklinių ar akademinių vadovėlių.

XIX ir XX a. sandūros laikotarpis tikrai buvo išskirtinis. Pasaulis kunkuliavo nuo netikrumo, augo laisvės ir (ne tik meno) ribų plėtimo troškimas, skleidėsi ir blėso tapybos, literatūros ir muzikos talentai. Menininkai ieškojo naujų savo talento raiškos būdų. Emigracijoje jie dažniausiai gyveno skurdžiai, tačiau menas vis tiek pasilikdavo svarbiausias. Panašus buvęs ir Vivulskio likimas. Jis Prancūzijos sostinėje, savo mažoje dirbtuvėlėje Monparnase (Montparnasse), patirdavo nepriteklių, tačiau miesto atmosferos sužavėtas kantriai kentė nepatogumus, tikėdamasis lemties palankumo. Mylimame Paryžiuje su nedidelėmis pertraukomis gyveno 12 metų ir atrodo, kad tik Pirmasis pasaulinis karas neleido jam čia sugrįžti. Dėl tos pačios priežasties paskutinius savo gyvenimo metus praleido Lietuvoje, kuriai jis niekada nebuvo abejingas. Prisimindavo ją su sentimentu ir atsidavimu, svajodamas apie lietuviškos virtuvės gardumynus ir neprijaukintą gamtą.

Nors knygos autorius remiasi sukaupta tyrimo medžiaga, skaitančiojo vaizduotė ir smalsumas gali siekti daug toliau. Netgi tuomet, kai jis esąs dalyko žinovas, tai yra meno istorikas. Mat Kšištofo Stefanskio monografija nėra grynai mokslinis veikalas. Dėl biografijos faktų, anekdotų, menininko asmeninių dokumentų ištraukų bei daugelio iliustracijų ne tik pati Vivulskio asmenybė, bet ir jo palikti darbai įgauna kitą dimensiją. Tiriantiems arba besidomintiems kultūra skaitytojams knyga gali tapti laiko mašina kelionei po amžių sandūros Europą, susidomėjusiems biografijomis – pasakojimo apie ambicingą menininką, kurio gyvenimas ne visada bėgo modernizmo laikų nustatyta trajektorija, pavyzdžiu. Pagaliau besidomintiems vadinamaisiais paribiais – tai bus sentimentali kelionė, kur gamtos ir papročių ilgesys susipina su nerūpestingų jaunystės akimirkų, vasaros atostogų, naivaus pasaulio pažinimo prisiminimais. Šis motyvas atrodo ypač įdomus, nes beveik kiekvienas mūsų nešioja širdyje savo „Isos slėnį“, į kurį gyvenimui bėgant sugrįžta vis dažniau ir kuriame randa savo arkadiją. Visgi nepaisant to, kaip bus skaitoma Kšištofo Stefanskio monografija, viliuosi, kad ši knyga taps pradžia pokalbio apie patį Vivulskį, mažai žinomą, kultūros istorijoje šiek tiek užmirštamą asmenybę, kurios gyvenimas ir kūryba – į ką atkreipia dėmesį taip pat knygos autorius – nebuvo tinkamai išnagrinėti.

Knyga „Mirė, kaip ir gyveno – ant sparnų…“ nukelia skaitytojus, tarp kitko, į rusų Totmą, Kauną, Vieną, Veneciją, Krokuvą, Vilnių ir Paryžių, miestą-mitą. Jų fone vyksta skulptoriui svarbūs asmeninio ir meninio gyvenimo įvykiai, rutuliojasi santykiai su motina, mylimąja Helena, draugiškai nusiteikusia Marija Mickevičiūte (Maria Mickiewiczówna), talentingu Boleslovu Balzukevičiumi (Bolesław Bałzukiewicz), atjaučiančiu ir įtakingu Ignacu Janu Paderevskiu (Ignacy Jan Paderewski). Beveik su kiekviena asmenybe ir vieta yra susiję anekdotas, istorija, prisiminimai, vėliau aprašyti susirašinėjant su artimaisiais. Tai jie Kšištofo Stefanskio pasakojime labiausiai sužadina, sudomina, atskleidžia beveik intymų pasaulį menininko, kuris – kaip ir kiekvienas žmogus – išgyvena profesines sėkmes ir nesėkmes, myli, jaudinasi dėl silpnos sveikatos, ilgisi šeimos. Įžengę į Vivulskio pasaulį skaitytojai taip pat tampa istorijos liudininkais. Atgyja pasakojimas apie Žalgirio paminklo Krokuvoje, kurio fundatorius I. J. Paderevskis, statymą (jis sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą). Kaip paprastai tokiomis progomis lenkai ginčijosi dėl monumento formos ir išraiškos, kad galiausiai 1918 metų liepos 15 dieną gausiai susirinktų į jo atidengimą. Vivulskis, anų dienų herojus, elgėsi, kaip buvo pratęs, tai yra kukliai ir – šiandien pasakytume – ne kaip įžymybė. Ipolitas Korvinas-Milevskis (Hipolit Korwin-Milewski), Dūmos narys, po daugelio metų prisiminė jų pobūvį kartu Krokuvos „Grand Hotel“: „[…] šis herojus tai buvo balandėlis, kurį reikėjo sukučiu ištraukti iš jo kampelio, kad pasirodytų ir ypač prasižiotų. Menininkas, kuris pats apie save sakė, jog esąs […] iš „laukinių“ akademikų gal labiausiai laukinis, visad išlikdavo savimi, netgi neabejotinos sėkmės akimirką.

Mažesnės emocijos lydėjo kuriant legendinį Trijų Kryžių paminklą Vilniuje. Ir nūdien išdidžiai iškilę virš miesto, į peizažą įsilieję kryžiai primena šį menininką. Kas šiandien žino, kad Vivulskis suvokė, jog jo anuomet buvęs naujoviškas projektas pažeidžia miesto kraštovaizdžio estetiką? Šiomis mintimis jis pasidalijo su fotografu Janu Bulhaku (Jan Bułhak), išreikšdamas laiko ir pažangos prigimties supratimą: Natūralu, kad mediniai kryžiai labiau dera prie peizažo, kaip ir šiaudinis stogas, o ne čerpių ar vario, tačiau negalima dėl to atsisakyti pažangos ir netvarius, trumpalaikius dalykus vertinti labiau negu ilgalaikius, tvirtus. Paminklas iš tikrųjų atlaikė laiko išbandymą ir susiliejo su Vilniaus kraštovaizdžiu; su kalnu, kartais vadinamu Trijų Kryžių.

Nuoširdžiai kviečiu paskaityti Kšištofo Stefanskio knygą. Galbūt kitą kartą nuvykę į Paryžių ar Vilnių pažvelgsime į šiuos gražius miestus Antano Vivulskio akimis, keliausime jo nužymėtais takais. Galbūt tuomet mūsų keliai susidurs, ko linkiu sau ir visiems Skaitytojams.

Knygą galima įsigyti „Polonikos“ instituto tinklalapyje www.polonika.pl.