Aldona Vaicekauskienė

Nuaidėjo, nuskambėjo šimtmetį mininčios Dainų šventės Folkloro diena, kurios šūkis „Rasi rasoj rasi“. Šiemet jos programa kvietė „atsigręžti į senąją pasaulėžiūrą ir iš naujo permąstyti esamą santykį su pasauliu“. Taip skelbė Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Anot Folkloro dienos kūrybinės grupės vadovės Vidos Šatkauskienės, „ši diena išsiskiria tradicija praeivius ir šventės lankytojus įtraukti į bendrą vyksmą – drauge dainuoti, vaidinti, gaminti maistą, šokti, žaisti, išbandyti amatus, dalyvauti tam tikrose apeigose ir taip pažinti Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją ir Mažąją Lietuvą.

Devynių valandų trukmės programoje pasirodys daugiau kaip 6 tūkst. atlikėjų iš visos Lietuvos, tarp jų – ne tik vaikų ar suaugusiųjų kolektyvai, bet ir šeimos ansambliai, mokyklų ir mokinių tėvų kolektyvai bei ansambliai, kurių nariai patys pasigamina tautinius kostiumus. Koncertuos ir svečiai iš užsienio – 15 kolektyvų iš įvairių pasaulio kraštų“.

Pradedant kalbėti apie Dainų šventę ir ypač apie Folkloro dieną, norisi pasidalinti rengėjų įžvalgomis. Jie Dainų šventę mato kaip „iš gilumos ateinančios mūsų tautos žinios perdavimus vieni kitiems. Tai mus surišantis kartų ryšys. Kai trūksta žodžių – žmogus dainuoja. Tai nuoširdžiau, giliau, tikriau paliečia klausančius nei kalbėjimas vien tekstu, kuriuo reikia mokėt save išreikšti. Išsakyti daina – žymiai lengviau, nes iki mūsų tai darė kartų kartos. Ir melodijoje, ir žodžiuose jau yra įdėta ir džiaugsmas, ir ilgesys, ir tėvynės, ir artimo meilė. Dainuodamas tuo daliniesi, perduodi ženklus (G. Padegimas). Daina gali būti malda, jeigu paliečia sielos gelmę. Senasis folkloro klodas kadaise buvęs visuotinu, dabar yra elitinis. Šiaip susigalvojęs sutartinės nepadainuosi, kad taip pagiedotum kaip „Trys keturiose“. Reikia ilgai ir kantriai augti, nuolatos tobulėti“. (G. Kadžytė, Būdas, 2024/3, 42 p.)

Mūsų krašto garsus dainininkas Jonucis (Jonas Jakubauskas) iš Žagarių niekad nesakydavo, kad dainuoja. Sakydavo – gieda. Taigi senosios dainos prilyginamos giesmėms. Jos lyg malda. Jeigu tik suprasime, ką ta „giesmė‘‘ reiškia, įsijausime į ją. Dainos ir pasakos tai visas žmogaus pasaulis ir visos žmonijos išmintis. XX a. garsiausias tautosakos rinkėjas J. Dovydaitis, perduodamas archyvui savo surinktą medžiagą, išsakė svajonę, kad dainos sugrįžtų pas žmones, kaip kad iš jų buvo surinktos saugoti. Tam labai tinka ir Dainų šventė, ir folkloro festivaliai, o labiausiai – bendruomenių susibūrimai su savomis, paveldėtomis dainomis. Tokią mintį turėjau ir aš, užrašydama dainas, rinkdama vestuvinius papročius. Labai džiaugiuosi, kad šių metų programą galėjome sudaryti pasinaudodami jau esamais leidiniais. Kad surinkta medžiaga dainų pavidalu atgijo jaunimo lūpose. Tai visų pirma jaudinančios mergvakario, vestuvinės dainos.

Folkloro diena – retai pasitaikanti galimybė žiūrovams išsamiau susipažinti su Lietuvos regionų ypatumais. Šių metų programa skelbė, kad svarbiausia mūsų paveldėtosios kultūros žinia – „pasaulis yra šventas“. „Šventumas persmelkia visa, kas regima ir neregima, kas auga, stiebiasi, klesti ir nyksta, kas esti, buvo ir bus. Tai esminis senosios pasaulėžiūros bruožas, lėmęs žmogaus būdą būti pasaulyje, santykį su aplinka. Taip pasaulį ir save suvokiantis žmogus ugdomas gerbti, tausoti jį supančią aplinką, naudotis teikiamomis gėrybėmis ir ištekliais ne daugiau, negu būtina, ieškoti būdų, kaip gyventi, išgyventi, jausti esaties prasmę ir būti laimingam.“ Programai įvardyti pasirinkta Kazio Sajos apsakymo magiškoji formulė – „rasi rasoj rasi, rasi rasoj rasi…“ – kvietė ieškoti ir tą esmę rasti. Rasa – vienas gražiausių, ryškiausių pasaulyje pasklidusio šventumo, gyvasties, skaistumo ir esmės simbolių.

Folkloro dienos renginiai vyko skirtingose Vilniaus erdvėse: Bernardinų sode, Pilių teritorijoje, Katedros aikštėje, taip pat įvairiose kitose sostinės vietose. Ją vainikavo šventinis „Rasi rasoj rasi“ koncertas Katedros aikštėje. Į Folkloro dieną buvo pakviesti geriausi folkloro dainininkai, muzikantai, pasakotojai, tautodailės, tradicinių amatų meistrai, kiti etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo tradicijų puoselėtojai. Jie pristatė savo sukurtas programas su gimtojo krašto paveldo prasme ir grožiu. Šventės pradžios paskelbimas „Širdy nešiojuos“ vyko Katedros aikštėje. Tai buvo labai jaudinanti akimirka. Rengėjai prašė, kad kiekvienas regionas surastų tokią atnašą, kuri jam reikšminga ir brangi. Mums buvo siūlyta susitarti su kitais užsienio kolektyvais ir paruošti bendrą atnašą. „Gimtinės“ ansamblio dalyvės Teresės Kuosienės (Dapkevičiūtės iš Žagarių) siūlymu, pasirinktas austas rankšluostis su Vyčio kryžiumi ir Gediminaičių stulpais. Tekstas, kurį reikėjo visiems pristatyti, buvęs toks: „Ant šios dienos stalo pasaulio ir etninių žemių lietuviai atneša lininį rankšluostį, kuriame įausti Lietuvos himno žodžiai, Gediminaičių stulpai ir Vyčio kryžiaus ženklas. Tai Punsko krašto audėjų rankų darbo kūrinys – nemažai tokių rankšluosčių iš čia yra pasklidę po įvairias pasaulio šalis. Lietuvybės simbolius lietuviai išsaugojo nepaisant įvairių santvarkų, persekiojimų ir kitų tautų įtakų. Dalelė Lietuvos visada buvo, yra ir bus garbingiausioje pasaulio lietuvio namų vietoje ir kiekvieno mūsų širdyje. Pasaulio ir etninių žemių lietuviai.“

Ant relikvijų stalo atnašas padėjo „Gimtinės“ ansamblio dalyviai Teresė Dapkevičiūtė-Kuosienė ir Vaclovas Krakauskas. Tekstą perskaitė Eglė Vilutienė – folkloro ansamblio vadovė iš Oslo. Dėl „etninių žemių“ sąvokos reikėjo ilgokai padiskutuoti ir eilinį kartą aiškinti, kad mes nesame pasaulio lietuviai, kad nesame išeiviai, kad gyvename jau penkis šimtmečius šiame krašte.

Po atnašų įteikimo Katedros aikštės didžiojoje scenoje prasidėjo programa „Rasi rasoj rasi“. Mes savo sukurtą programą pavadinome „Vakarėlis ir mergvakaris Vaitakiemio kaimi“. Reikėtų skaitytojams paaiškinti, kodėl Vaitakiemio, nes tai jau antra programa, skirta Dainų šventei, susijusi su šiuo kaimu. Taigi iš jo kilę arba čia gyvena nemažai programos dalyvių, šiame kaime užrašyta keletas ratelių, šokių ir dainų. Vaitakiemyje ilgus metus veikė klubas, kuris garsėjo jaunimo ruošiamais vakarėliais. Reikia pasidžiaugti, kad pirmą kartą pavyko suburti visus LLEKD folkloro kolektyvus bendrai Dainų šventės programai. Visa programa susijusi su savo kraštu, nes kūriniai paimti iš knygų: A. Vaicekauskienė „Punsko ir Seinų krašto vestuviniai papročiai“ ir A. Veverskytė, A. Vaicekauskienė „Punsko, Seinų krašto vestuvinės dainos“.

Labai jaudinomės, nes mūsų jaunimas išsibarstęs ir buvo sunku susirinkti bendroms repeticijoms, bet didelėmis pastangomis pavyko. Programa buvo labai išgirta. Visai nesitikėjome, kad išgirsime tokius žodžius: „Visų pirma esate išties verti pagiriamųjų žodžių – programa apgalvota, įdomiai surėdyta, repertuaras atsakingai ir tinkamai parinktas, kūriniai sklandžiai ir kokybiškai atlikti. Dainos dera, pasakojimai pateikiami tarmiškai, pasikalbėjimai taip pat gražūs ir tinkami, ritualai, veiksmai gražiai parodyti, suderinti. Ansambliečiai atrodo gražiai, scenoje jaučiasi gerai. Bet, žinoma, kai kurias jos detales dar galima patobulinti. Daug dalykų jau telefonu aptarėme su gerbiama Aldona, laiške dar surašysiu pagrindinius pasiūlymus programos ir kūrinių atlikimo patobulinimui.“ Štai to laiško ištrauka:

Įžanga su valso muzika, suėjimu ir pašokimu – viskas tinka, gražu; pasakotojas puikus 🙂

Šokis „Avietėlė“ – scenos gilumoje (II plane) šokančius vyresnius žmones siūlyčiau parodyti labiau, tegu jie šoka arčiau, kad būtų matomi.

„Oi barė barė“ – gerai skambėjo.

„Sakė mani šiokią“ – šaunuolės dainininkės, viskas darniai ir nuotaikingai suskambėjo!

„Sukcinis“ – mokantiems tradicinės senovinės polkos žingsnį rekomenduojama jį naudoti visur, kur šokyje yra polkos ritmas ir polkos žingsnelis. Jauni šokėjai už parankių suktis turėtų paprastu bėgamuoju žingsneliu arba tradiciniu polkos žingsneliu, nes žingsnis aukštai pašokant nebūdingas tokiai figūrai tradiciniame šokyje.

„Siųsčiau paslalį“ – gerai skamba.

Pasakotojas, fone smuikas groja „Dainuok, sesula“ melodiją – gražiai sugalvota, parežisuota.

„Dainuok, sesula“ (su smuiko pritarimu) – gražiai, jautriai atlieka.

„Serbenta“ – merginų poroms scenoje siūlyčiau sustoti ne +, bet x, t. y., ne kryžiaus, bet X forma.

„Augino močiutė“ – gerai skamba, gražu, kad vyresnės moterys dainuoja kartu su merginomis. Gražiai parodyti ritualiniai veiksmai, susiję su jaunosios paruošimu. Dešinėje (iš žiūrovų pusės žiūrint) moterys stovėdamos siuvinėja. Jei Bernardinų sode prie scenos bus suolas, pasinaudokite juo, siuvinėkite ir dainuokite susėdusios – bus patogiau.

„Ėjo mergelė“ – gražus, pagarbus atsikloniojimas, padėkojimas.

Išėjimas su vestuviniu maršu.

Jei turėsite galimybę, rekomenduojama merginoms ir moterims (jei neturi) įsigyti juostas ir jas ryšėti.

Dar kartą džiaugiuosi jūsų atsakingu darbu ir visų folkloro specialistų vardu dėkoju už gražią parengtą programą.

Vietoje scenos Bernardinų sode, kaip buvo įprasta, mums paskirta pati garbingiausia vieta – Katedros aikštėje. Apie tai gavome žinią likus savaitei iki pasirodymo, o scenos dydį pamatėme tik atvykę liepos antrą dieną. Nepasimetėme ir staigiai persiorganizavome, kas kurioje vietoje turi stovėti. Vaizdas išėjo visai neblogas, nors organizatoriai paskutiniu metu prašė trumpinti programą.

Mano pažintis su Dainų švente – netrumpa. Būdama lietuvių kalbos kursuose turėjau progą dalyvauti ir Dainų šventės renginiuose. Nors tai buvo tarybiniai laikai, bet skambėjo ir lietuviškos dainos. Žavėjo programa Kalnų parke, Šokių diena. Ne viskas buvo tikra ir ne viskas patiko. Prisimenu, kaip stebėjau eiseną į Vingio parką ir priėjusi arčiau pamačiau, kad drabužių detalės buvo ne išaustos, o tik nupieštos.

Įtraukti folklorą į Dainų šventės repertuarą bandyta dar 1985 m. per Ansamblių vakarą Kalnų parke. Tada dalyvavo apie 10 folkloro ansamblių. Jie atliko „Grečinikę“, „Jūs mano kūmužėliai“, „Padainuokime susėdę“. Tai buvo geras akstinas kitai Dainų šventei. Per tą laikotarpį susikūrė daug pajėgių folkloro ansamblių, prasidėjo etninės kultūros judėjimas, o po Kultūros kongreso kiekvieno Lietuvos kampelio žmonės pradėjo labiau suvokti savo krašto kultūros vertę. Į tokią dirvą nebuvo sunku mesti Folkloro dienos grūdą. Tai visų pirma Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus J. Mikutavičiaus nuopelnas. Jis teigė, kad atgavus nepriklausomybę neįmanoma organizuoti Dainų šventės be tautos kultūros esmės – folkloro. Taip atsirado Folkloro diena, kuri ne tik užpildė Dainų šventėje susidariusią tuštumą, bet ir atsistojo greta kitų kultūros reiškinių.

Nuo 1994 metų pradėta organizuoti Folkloro dieną kaip atskirą Dainų šventės dalį. Pirmąkart per visą šventės istoriją taip gausiai susirinko folkloro ansambliai. Žurnalistų duomenimis, Lietuvai atstovavo 123 folkloro kolektyvai. Nuo tada jau pradėta rengti Pasaulio lietuvių dainų šventę. Tais metais dalyvavo ir lietuviai dainininkai bei muzikantai iš užsienio. Šventėje senosios liaudies dainos skambėjo pačioje pradžioje. Tai buvo ir simboliška, ir svarbu – „šiandien, tūkstantmečio pabaigoje, išsaugojome ryšį su daugeliu savo gentainių kartų, turime gyvybingumą, įvairiaspalvę kultūrą, kurioje girdėti kone kiekvienos Lietuvos vietovės skirtinga gaida“.

Minėtais metais Folkloro diena sutapo su Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena. Dalyviai susirinko Vilniaus katedroje iškilmingoms mišioms, kurių metu buvo pašventinta Dainų šventės vėliava. Tada į šventę nuvykau su „Gimtinės“ ir „Šalcinėlio“ dalyviais. Pasirodymui itin kruopščiai ruošėmės. Labai stengiausi, kad mūsų grupė tarp kitų folkloro kolektyvų pasirodytų deramai. Teko įdėti daug pastangų dėl aprangos. Nebuvo lėšų. Reikėjo suktis ieškant audinių, dalį aprangos detalių pačiai siūti. Gal pasirodėme neblogai, nes kvietė koncertuoti ir į kitas Vilniaus vietas. Surengėme kelis papildomus koncertus. Folkloro diena vyko Katedros aikštėje. Pasidainavimą vedė Veronika Povilionienė. Ansambliams buvo skirta padainuoti tik po vieną organizatorių pasirinktą dainą. Kadangi visas koncertas sukosi apie „slauną Vilniaus miestelį“, tai „Gimtinės“ vyrai padainavo vyrišką dainą „In Vilnių nujosiu, Vilniuje sustosiu, Vilniaus vaiską muštravosiu“. Tą dieną, pasibaigus koncertui, pabendravome su Gervėčių klubu, kartu padainavome ir pasižadėjome vieni kitų neužmiršti. Tai buvo nepakartojamos, jaudinančios akimirkos visiems dalyviams. Buvome Vilniuje visas šventės dienas. Turėjome galimybę pamatyti Ansamblių vakaro programą, stebėti Šokių dieną. Kartu su visais žygiavome į Vingio parką. Nors vyresniems buvęs didelis iššūkis pereiti kelis kilometrus pėsčiomis, niekas neatsisakė galimybės žygiuoti kartu su visa Lietuva, su visais dalyviais. Sulaukėme sveikinimų ir padrąsinančių šūksnių, kaip antai „Laikykitės, broliai lietuviai!“ ir pan. Šitas jaudinančias akimirkas širdy nešiojuos iki dabar. Tokie įspūdžiai leidžia nepavargti, tęsti darbą garsinant savo krašto kultūrą.

Po ketverių metų vėl gavome kvietimą dalyvauti Dainų šventėje. Tai buvo labai įsimintinas įvykis, nes renginys prasidėjo Prezidentūroje. Tarp Lietuvos folkloro puoselėtojų buvau pakviesta ir aš. Iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gavome atminimo ženkliukus. Buvo tarti prasmingi žodžiai: „Dainos mums iki šiol išliko kaip žmogiškumo laužas. Prie jo ugnies tauta glaudėsi ir didžio skausmo, ir didžio džiaugsmo atveju. Daina niekad nebuvo tautą skaidantis veiksnys – visada tik telkiantis, guodžiantis…“

Kita Dainų šventė įvyko 2003 m. Ji pavadinta „Mes“, skirta karaliaus Mindaugo 750-osioms karūnavimo metinėms paminėti. „Mes tai visi šio žemės lopinėlio prie Baltijos jūros gyventojai su savo valstybės istorija, kultūra, tradicijomis, papročiais. Būtent per mus, gimtojo krašto žmones, mūsų kūrybines galias išlieka gyva šimtmečiais puoselėta Lietuvos valstybės kultūra, tradicijų įvairovė, lyg brangakmenis nugludinta liaudies daina.“ Folkloro diena pavadinta „Slauna mūsų giminėlė“. Su programa nuvyko „Gimtinės“ ansamblis ir „Alna“. Buvome Vilniuje keturias dienas. Dalyvavome Folkloro dienoje ir liaudies meno parodos atidaryme. Pasistengiau, kad ir mūsų krašto dirbinių joje atsirastų. Ir mes, Lenkijos lietuviai, pasijutome tikra Lietuvos dukterų ir sūnų šeima – niekur iš Lietuvos neišėję, tik į šventę atvykę kaip tos gyvybės medžio šakos gyvavimui syvų pasisemti iš kamieno.

2007 m. Pasaulio lietuvių dainų šventė pavadinta „Būties ratu“. Jungtinė Lenkijos lietuvių folkloro ansamblių grupė pristato „Lalavimo“ programą, susijusią su Velykomis. Į ją įsijungia vaikai – patys jauniausieji „Šalcinuko“ dalyviai. Tai teatralizuota programa, kuri sėkmingai buvo pristatyta Lietuvos ambasadoje Lenkijoje ir kitur.

„Gimtinės“ ansamblis su „Šalcinuko“ grupe dalyvauja 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje „Amžių sutartinė“. Tie patys ansambliai nuvyksta ir į 2014 m. Lietuvos dainų šventę „Čia mano namai“. Kitos Dainų šventės Folkloro dienoje „Gimtinė“ dalyvauja kartu su „Saulalių“ merginomis. Rinkdama medžiagą Vaitakiemio monografijai, atrandu iškilią Vaitakiemio kaimo asmenybę – Kazimierą Mielkų. Jo biografijos ir veiklos pagrindu parašau scenarijų, kuris gražiai įsilieja į Lietuvos 100-mečio minėjimą. Šiai iškiliai datai ir skirta Dainų šventė. Pristatoma ji Folkloro dienoje Vilniuje, rodoma Punsko scenose. Šių metų ir 2018-ųjų programos skirtos geriau pažinti savo kraštą, didžiuotis jo žmonėmis, labiau pažinti papročius ir folklorą ir, aišku, pristatyti platesnei visuomenei.