Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Kai išskrenda gandrai, iškart atsiranda ilgesys. Visi pajuntame tą tuštumą danguje ir pievose. Koks gyvenimas be jų? Ir nors atrodytų, kad tai smulkmena, bet ne – jie būtini mūsų kraštovaizdžiui. Ne tik jie, – visa, kas mus supa, sudaro mūsų namus. Vis dėlto šiame krašte gyvenančiųjų kasdienybė labai susijusi su gamta. Gal ne visada spėjame pasigrožėti mūsų aplinka, tačiau reikia pripažinti, kad retai kuris šiuolaikinis, XXI amžiaus, žmogus turi galimybę stebėti kieme gyvenančią gandrų porelę ar vakarais per pievą pukšintį ežiuką.

Kaip bebūtų, turime pripažinti, kad mūsų bendruomenės didžiausias turtas yra švari gamta, nuostabūs kraštovaizdžiai ir nuo seno čia gyvenančių lietuvių kultūra. Visa tai – nuo darbų ir skubėjimo pavargusio žmogaus geriausia sielos atgaiva. Nenuostabu, kad šio krašto jaunimas dažnai baigę mokslus nori sugrįžti čia, į tikrus, dar didžiosios pramonės neišdarkytus savo namus.

Neseniai sužinojau apie netoli Punsko planuojamą statyti didžiulę vištų fermą. Ne kokią vištidę, o pramoninę fermą, kur per metus bus užauginama apie 1,5 mln. vištų. Jos gyvens ankštose patalpose, apie kokį nors pasivaikštinėjimą po grynu dangumi galės tik pasvajoti. Dalis visuomenės, sužinojusi apie tokius planus, sukruto – pradėta rinkti parašus prieš tokią investiciją. Angažuojasi jauni žmonės, vietos gyventojai rašo peticijas, renka parašus. Tai tikras pilietiškumo pavyzdys – apginti, ką turime brangiausio, tai yra pramonės neužterštą gamtą. Labai svarbu nebūti pasyviems ir pareikšti savo nuomonę. Kaip besvarstyčiau, niekaip nematau naudos, kurią tokios investicijos duotų visuomenei.