Tikriausiai ne vienam, gimusiam ir augusiam Seinų krašte, kyla klausimų, susijusių su tapatybe. Žinoma, kalbu apie tautinę tapatybę. Juk kiekvienas turime daugiau ar mažiau asmenų giminėje, išėjusių iš savo tautybės. Taip pat kaimynų, draugų… Tarkim, kas nulemia, kad lietuviai pasirenka savo vaikus leisti į lenkišką mokyklą? Kodėl mieste sutikti lietuviai tarp savęs kalbasi lenkiškai? Kažkas išgirs? Ko bijoma? O kada lietuviai „užsiaugina raumenis“? Kas nulemia apsisprendimą būti lietuviu, kur begyventum? Ilgus metus (gal dar ir dabar) visuomenėje manoma, kad daug ką lemia tai, ar baigei Punsko licėjų, ar ne. Taigi licėjuje mokiniai subręsta, tada ir susiformuoja asmens tautinė tapatybė. Iki šiandien įdomiai skamba nusistebėjimas: „Kodėl jis vaikus leido į lenkišką mokyklą, juk Punsko licėjų baigęs?“ arba „Kodėl jis nepalaiko Punsko parapijiečių ir nesupranta problemos esmės, juk Punsko licėjų baigęs?“ Pati esu girdėjusi tokius pasisakymus. Kas nulemia tautinį apsisprendimą, mes dažniausiai sprendžiame iš patirties ar remdamiesi intuicija.

Ir štai pavasarį patenka į rankas šių metų „Lituanisticos“ 1 numeris, kur Lietuvos istorijos instituto etnologo Žilvyčio Šaknio straipsnis „Po devyniolikos metų. Žvilgsnis į Lenkijos lietuvių jaunimo etninio ir pilietinio tapatumo kaitą“ – vienu ypu jį perskaičiau. Tikrai labai mažai tokio tipo mokslinių darbų, ypač svarbių mūsų bendruomenei. Raginu būtinai jį pasiskaityti, ir tada geriau suvoksime Punsko licėjaus vaidmenį mūsų bendruomenei. Kitais metais švęsianti 70-ąjį jubiliejų mokykla yra su kaupu pateisinusi steigėjų lūkesčius.

Irena Gasperavičiūtė