Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Grybų sezonas pasibaigė. Prasideda sniego ir šalčio metas. Atsukus laikrodžius žiemai tokie orai nenustebina. Tačiau prieš ateinant šalčiams reikėjo dalyvauti rinkimuose į LR Seimą. Šiandien balsai jau suskaičiuoti. Vieni džiaugiasi rezultatais, kiti liūdi, tačiau reikia pažymėti viena: į Seimą pirmąkart pateko Nacionalinio susivienijimo narys – vicepirmininkas Vytautas Sinica. Kuo tai svarbu? Manau, mums, gyvenantiems šalia Lietuvos ir ryšį su ja jaučiantiems dėl etninės kilmės, kalbos ir bendro istorijos bei kultūros paveldo, tai labai svarbu. Mat, galima sakyti, tai vienintelė partija, kuri kalba apie lietuvišką Lietuvą. Apie rinkimus plačiau skaitykite 26 psl.

Ruduo – tai toks metas, kai pasibeldžiame į jūsų namų duris, siūlydami užsiprenumeruoti „Aušrą“ ir kitus lietuviškus leidinius. Ačiū visiems, kas prenumeruojate ir remiate lietuvišką žodį.

Deja, šiais metais Seinuose žmonės negavo kai kurių „Aušros“ numerių. Kai kas informavo apie tai redakciją ir mes tada paklausėme paštą, ar tikrai pristatė leidinius prenumeratoriams į namus. Pasirodo, Seinuose keitėsi laiškanešiai ir buvo toks metas, kai laiku neatnešė žurnalų. Beje, bent jau tiems, kurie mus informavo apie problemą – leidinius pristatėme. Mūsų žiniomis, kai kas išvis negavo ir dėl to nenori prenumeruoti „Aušros“ kitiems metams. Kaip matote, ne dėl redakcijos kaltės taip atsitiko.

Beje, ateityje būtinai informuokite redakciją. Galima mums skambinti telefonu ar ateiti antradieniais į redakcijos skyrių Seinuose, „Lietuvių namuose“. Beveik visomis savaitės dienomis galima rasti mane Seinų „Žiburio“ mokykloje.

Kai išskrenda gandrai, iškart atsiranda ilgesys. Visi pajuntame tą tuštumą danguje ir pievose. Koks gyvenimas be jų? Ir nors atrodytų, kad tai smulkmena, bet ne – jie būtini mūsų kraštovaizdžiui. Ne tik jie, – visa, kas mus supa, sudaro mūsų namus. Vis dėlto šiame krašte gyvenančiųjų kasdienybė labai susijusi su gamta. Gal ne visada spėjame pasigrožėti mūsų aplinka, tačiau reikia pripažinti, kad retai kuris šiuolaikinis, XXI amžiaus, žmogus turi galimybę stebėti kieme gyvenančią gandrų porelę ar vakarais per pievą pukšintį ežiuką.

Aldona Vaicekauskienė

Nuaidėjo, nuskambėjo šimtmetį mininčios Dainų šventės Folkloro diena, kurios šūkis „Rasi rasoj rasi“. Šiemet jos programa kvietė „atsigręžti į senąją pasaulėžiūrą ir iš naujo permąstyti esamą santykį su pasauliu“. Taip skelbė Lietuvos nacionalinis kultūros centras. Anot Folkloro dienos kūrybinės grupės vadovės Vidos Šatkauskienės, „ši diena išsiskiria tradicija praeivius ir šventės lankytojus įtraukti į bendrą vyksmą – drauge dainuoti, vaidinti, gaminti maistą, šokti, žaisti, išbandyti amatus, dalyvauti tam tikrose apeigose ir taip pažinti Lietuvos regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Dzūkiją ir Mažąją Lietuvą.

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Įsivasarojo. Vieni džiaugiasi kaitra, kiti skundžiasi ja. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Kas dirba žemę, šiuo metu ima derlių. Meteorologai gąsdina sausra. Ūkininkams realus rūpestis. Iš tikrųjų žemė ištroškusi ir upių vanduo nusekęs. Tačiau daug kas atostogauja ir nesirūpina karštais orais, o džiaugiasi saule. Net nereikia į tolimas Pietų šalis vykti – ir pobūvis prie Baltijos garantuoja gerą poilsį.

Dalia Makauskienė

Birželio 21-ąją Punsko Dariaus ir Girėno mokykloje baigėsi dar vieneri mokslo metai. Karalienė vasara į mūsų jausmus, protus bei gyvenimus įsiveržė lyg uraganas. Pradėjome planuoti atostogas: kas šiltuosiuose kraštuose, kas Lietuvos gamtoje, o kai kas tiesiog savo kieme, puoselėdamas aplinką.

Mokykloje vasaros gaiva buvo juntama jau visas mėnuo. O kaip sunku mokiniams išsėdėti klasėse, pamokose, kai mato pavargusio ir sunerimusio mokytojo veidą. Sunerimusio, nes kiekvienas vaikas mums yra svarbus ir įdomus.

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Po Joninių prasideda tikra vasara. Dažniausiai jau būna pasibaigę mokslo metai, taigi laikas ilsėtis ir švęsti! Birželio 22 d. suplanuotas tradicinis Ansamblių sąskrydis (vėliau pasirodė, jog pagrįstai) buvo perkeltas į Punsko lietuvių kultūros namus. Ir nors popietė tądien atrodė šviesi ir saulėta, vakare lietus prapliupo visai ne juokais. Išvengta sumaišties, kai visi vienu metu bėga savo automobilių link ir bando išvažiuoti nuo kalno. Taigi koncertas vyko ramiai.

„Aušros“ inf.

Seinų ir Berznyko kapinėse guli Lietuvos savanoriai, žuvę 1919–1920 metais kovose dėl šių žemių priklausomybės. Atsikūrusi Nepriklausoma Lietuva sutvarkė šiose kapinėse palaidotų karių kapus ir pažymėjo juos tradiciniais kryželiais. Lapkričio 1-ąją čia atminimo žvakeles uždega ne tik vietos bendruomenės nariai, bet ir atvažiuoja svečių iš Lietuvos. Kariuomenės dieną prie karių kapų gėlių padeda Lietuvos kariai. Seinų lietuvių „Žiburio“ mokiniai patvarko kapus, puoselėja žuvusiųjų atminimą.

Arnoldas Vaznelis

2024 m. gegužės 17-osios vakarą „Loft 1898“ viešbutyje Suvalkuose vyko „Lietuviškas vakaras“, kurį suorganizavo Lenkijos lietuvių bendruomenė, Lenkijos lietuvių draugija bei Suvalkų lietuvių ansamblis „Sūduva“.

Anna Wotlińska

„Žodžiu, privalau tapti puikiu menininku, nes kitaip būtų gėda.“ Taip 1918 metais rašė motinai Antanas Vivulskis – skulptorius, tapytojas ir architektas, Kšištofo Stefanskio (Krzysztof Stefański) knygos „Mirė, kaip ir gyveno – ant sparnų… Antanas Vivulskis (1877–1919). „Jaunosios Lenkijos“ epochos menininkas“ („Zmarł, jak żył, na skrzydłach… Antoni Wiwulski (1877–1919). Artysta epoki Młodej Polski“) veikėjas. Ši knyga neseniai pasirodė Varšuvos „Polonikos“ instituto leidybinėje serijoje „Studijos ir medžiagos“ („Studia i materiały“).

Dalia Makauskienė

„Niekur nėra taip gera ir gražu, kaip Anykščiuose…“ – kažkada ištarė žymiausias anykštėnas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Anykščių kraštas – mažas žemės lopinėlis, supamas ežerų, senolių išgarsintas ir dainių apdainuotas, apipintas padavimais ir legendomis, vilioja žmones aplankyti miškais apaugusius Šventosios upės vingius, kalvas ir slėnius. Anykščių šilelis, akmuo Puntukas, garsių rašytojų ir jų kūrinių veikėjų gimtosios vietos – tai reikia pamatyti savo akimis!