Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Gamtai nubudus iš žiemos miego ir pradėjus skleistis pirmoms tulpių taurėms švenčiame pačią gražiausią šventę – Motinos dieną. Pagal Lietuvos tradiciją mamas sveikiname pirmąjį gegužės sekmadienį. Lenkai Motinos dieną mini irgi gegužės mėnesį – 26-ąją. Motinos diena – patį gražiausią metų mėnesį, kai viskas žalia, šviežia, kai tiek gėrio, grožio, optimizmo. Minint tokią ypatingą šventę viena tik noriu pasakyti: skirkite Joms kiek galite daugiau savo laiko, kad Jos niekada netaptų nematomos, nepastebimos ir nepasijustų nebereikalingos. Svarbiausia tai daryti, kol dar ne per vėlu… Skaityti daugiau →

Punsko licėjaus krepšininkai 2022 m.. Nuotraukas iš: licejus.eu

Birutė Grigutienė

2022-ieji paskelbti Lietuvos krepšinio šimtmečio metais. Pirmosios oficialios vyrų krepšinio varžybos įvyko 1922 m. balandžio 23 d. Kaune. Tačiau pirmosios krepšinį Lietuvoje ėmė žaisti, atrodo, moterys – jau 1920–1921 m. Jos žaidė pagal vokiečių, o ne JAV taisykles: lankai buvo be lentų, kamuolys mažesnis. Bet pirmosios oficialios moterų krepšinio rungtynės sužaistos 1922 m. rugsėjo 10 d.

Krepšinio, kaip sporto šakos, istorija, pergalės, pralaimėjimai svarbūs ne tik sportininkams ar treneriams. Krepšinis yra Lietuvos Skaityti daugiau →

Parodos atidarymas

Jau dvejus metus tradicinę Velykinę parodą atidarėme be publikos, be darbų autorių, be iškilmingos programos, be pompastikos. Dvi paskutinės parodos irgi buvo kuklios, galima sakyti, ne tarptautinės, nes sunkiai sekėsi įveikti sieną, pervežti darbus. Tad surengėme tik savo krašto meistrų darbų parodas. Dėl nuotolinio mokymo nedaug dalyvavo ir mokinių.

Šiemet situacija pranoko mūsų lūkesčius. Į parodą susivežėm bemaž 100 meistrų darbus. Jeigu paskaičiuotume mokinių grupinius darbus, pvz., klasėje margintus kiaušinius, sukrautus į vieną indą, parodos dalyvių skaičius tikrai perkoptų šimtą. Neblogai! Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Šv. Velykos pralėkė, ir vėl sugrįžome į kasdienybę. Vėl sukamės kasdienių darbų rate. Jau ir pavasaris kviečia suleisti rankas į žemę. Nors orai dar nelepina, vis tiek gamta po truputį bunda iš miego. Ačiū Dievui, žinios, pasiekiančios mus iš fronto linijos, irgi suteikia kiek vilties. Nekalbu apie žmonių išgyvenamas tragedijas netekus artimųjų, tačiau, anot politologo Vytauto Sinicos, „Rusijos antroji banga nėra jokia banga, nes nebėra iš ko jai banguoti, <…> geriausios pajėgos jau mestos ir sumuštos, geriausia technika sunaikinta“. Tai bent tiek optimizmo. Žiūrėdami Lietuvos televizijoje reportažus, matome, kad gatvėse žmonės pasisako už paramą Ukrainai. Skaityti daugiau →

2022 metų balandžio 23 d., 18.00 val. Seinų „Lietuvių namuose“, Wilenska g. 9

vyks lietuvių liaudiškos muzikos ir šokių šventė.

KVIEČIAME!!! (skaityti daugiau)

Prelatas Edmundas J. Putrimas

„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19)

Brangūs pasaulio lietuviai, lietuviškų bendruomenių, parapijų, misijų nariai ir visi geros valios žmonės,

Sveiki sulaukę šv. Velykų!

„Ramybė jums“ – tai ne tik palinkėjimas ar mandagumo gestas. Šią ramybę Dievas mums dovanoja kasdien ir kviečia ja dalintis savo aplinkoje. Ši tikroji ramybė gydo širdis ir santykius tarp žmonių. Juk ne tik aš duodu savo ramybę, bet ir priimu ją iš kito. Todėl esame kviečiami pasirūpinti, kad ramybės būtų pilnos mūsų širdys ir kad ji karaliautų mūsų šeimose, santykiuose su kaimynais, bendruomenėse. Dalindamiesi ramybe su kitais, ją kurdami savo aplinkoje, mes iš tikrųjų įgyvendiname per šv. Mišias girdimą paraginimą: „Palinkėkite vieni kitiems ramybės.“

Atvelykio sekmadienis, kurio Evangelijos eilute pradedu šį sveikinimą, kartu yra ir Dievo Gailestingumo sekmadienis.Gailestingumas veda mus iš netikėjimo į tikėjimą. Iš nevilties į viltį. Šv. Velykų proga linkiu visuomet, net sunkiausiu metu, išlaikyti viltį, kad Dievo galybė Skaityti daugiau →

dav

Ateina pavasaris, iš žiemos miego pabunda žemė, iš kapo prisikelia Kristus. Velykos, Velykos atėjo! – gaudžia bažnyčių varpai. O kokios Velykos būtų be margučių?

Nuo neatmenamų laikų įvairiais būdais lietuviai ir dauguma pasaulio tautų kiaušinį tapatino su gyvybingumu, atsinaujinančia gyvybe, pavasario laukimu, kada žemė vėl pabudusi atsinaujina ir pasipuošia žaliu rūbu. Po sunkios žiemos, gavėnios pasninko ateina ilgai lauktas pavasaris, sugrįžta paukščiai perėti palikuonių savam krašte. Besidžiaugiant atgimusia gamta garbinama visa, kas gyva yra ir bus. Kiaušinis – gyvybės pradas, todėl reikia atkreipti į jį dėmesį, paryškinti, papuošti, numarginti. Paprasčiausias kiaušinio puošimas – dažymas viena spalva. Mėgstamos lietuvių juoda, ruda ir jų atspalviai. Tai žemės spalvos. Žemė duoda derlių, augina maistą žmonėms ir gyvūnams.

Be saulės šviesos ir šilumos žemė neišaugintų jokio derliaus, todėl kita labai svarbi spalva – raudona (su atspalviais), simbolizuojanti saulę. Dažnai marginama ir žalia – pavasario, augmenijos spalva. Kartais naudojamos mėlyna – dangaus, vandens spalva, geltona – nokstančių javų lauko, ir dar kitos, kurias galima pasigaminti iš augalų žiedų ar kitokiais būdais. Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Šiemet Velykų nebus. Jas nusinešė Buča, Mariupolis, Iziumas… Susitiksime prie stalo, valgysime ir gersime, ir šventinis maistas strigs gerklėje, prisiminus, kad Mariupolyje mirštama iš bado…

Šiemet Velykų nebus, nes ar galima džiaugtis matant Bučoje besimėtančius batelius… Jau nesužinosime, kur vaikai su jais būtų nuėję…

Šiemet Velykų nebus. Nors marginsime margučius, matysime, kaip pražysta narcizai, sugrįžta pavėlavę ar kur Ukrainoje pasiklydę paskutiniai šio krašto gandrai. Skaityti daugiau →

Lazdijuose

Prieš penketą amžių mažutė knygelė

Lietuviškais žodžiais prašneko.

Į vargdienio dalią užžėlusį kelią

Negreitai praskinti jai teko.

Tik kartais, užklydus į pirkią artojo,

Visiems ji suprantamais žodžiais bylojo:

„Giedrėjančio ryto kas laukiat ir tikit,

Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit“.

Tokiomis eilutėmis Punsko Kovo 11-osios licėjaus II B klasės mokiniai Skaityti daugiau →

Darius Vilimas

Prasidėjęs Rusijos karas su Ukraina sukėlė karštas mūsų politikų ir žurnalistų diskusijas. Didžiausi Rusijos oponentai prapliupo pranašiškomis tiradomis, maždaug – „o ką mes sakėme“, kiti bando rasti skirtumų tarp Rusijos vadovybės ir rusų tautos, treti kaltina ir tautą, ir jos valdžią. Bet ką mes pamatytume, jei pažvelgtume į šios valstybės istoriją? Kad pasakytum „rusai (tikrai) puls“, tikrai nereikia būti kandžiu ir mums visiems gerai pažįstamu profesoriumi. Tai gali patvirtinti kiekvienas, kuris nors kiek pažįsta Lietuvos istoriją…

Tikrosios senosios Rusios, neturinčios nieko bendro su dabartine Rusija, istorija prasidėjo nuo Kijevo Rusios sukūrimo IX a. viduryje. Istorikai ją sieja su karingųjų variagų (skandinavų vikingų) kilmės Riurikaičių dinastija, įkūrusia valstybę vadinamajame kelyje iš variagų į graikus, t. y. iš šiaurės Europos į tuometę Bizantiją. Skaityti daugiau →