„Žiburio” mokykla, 2022-01-13 d.

Irena Gasperavičiūtė

Prieš 31 metus, praėjus beveik metams po Kovo 11-osios, sausio mėnesį Sovietų Sąjunga pabandė įvykdyti perversmą – perimti Nepriklausomos Lietuvos institucijas. Į Lietuvos miestų gatves išvažiavo karinė technika. Lietuviai išėjo plikomis rankomis ginti valstybės strateginių pastatų. Sausio įvykiai aukščiausią įtampą pasiekė naktį iš sausio dvyliktosios į tryliktąją – prie Vilniaus televizijos bokšto žuvo 14 žmonių. Prisiminkime šių asmenų pavardes – jie yra mūsų didvyriai. Skaityti daugiau →

„Įsidėmėk! 1946-1975 m. mes, lietuviai, meldžiame Lenkijos bažnyčios dvasininkiją, kad Seinų parapijos bažnyčioje mišios būtų laikomos lietuvių kalba”

Petras Maksimavičius

Kartais girdžiu klausiant, kodėl Lenkijos lietuviai nerengia piketų ar kaip nors kitaip viešai nedemonstruoja savo nepasitenkinimo. „Jeigu Lietuvoje gyvenantiems lenkams savivaldybė trukdytų steigti lenkišką darželį ar bandytų uždaryti veikiančią mokyklą, jie tuoj pat triukšmingai demonstruotų ne tik prie savivaldybės, bet ir Prezidentūros rūmų durų“, – sakoma. „Negi neturite problemų? O gal bijote?“ – klausiama. Kartais tokie siūlymai ir tokios išvados erzina, tačiau Skaityti daugiau →

Iš J. Stankauskaitės albumo

Jurgita Stankauskaitė

Apie laiką galima kalbėti abstrakčiai, apsiribojant vien laikrodžio funkcijos suvokimu. Tiksinčios rodyklės parodys praeinančias sekundes, minutes ir valandas. Šviesą keičianti tamsa signalizuoja paros laiką. Tai būtų paprasčiausias pirmykščio žmogaus laiko suvokimas, apimantis dienos ir nakties metą. Visgi evoliucijai pasidavęs žmogus žengė kelis žingsnius pirmyn ir laiką ėmė laikyti kur kas platesne gamtos duotybe. Tad galbūt pirma galvoje užsisukusi mintis, kad laikas, tai tik tiksėjimas, pastato mus ant labai plono ledo paviršiaus. Po juo aidinti gelmė yra kur kas platesnė ir nepasiekiama.

Naujųjų metų išvakarėse socialiniai tinklai sprogte sprogo ne nuo fejerverkų, bet mūsų nuotraukų su viena kita siunčiama žinute. Kartais buvo galima iš pačios nuotraukos turinio suvokti, kas ja norima pasakyti, tačiau tokių – vienetai. Mat XXI a. technologijų pasiekiamumas daugumą iš mūsų išmokė kurti ne kokybę, o kiekybę. Nuotraukos padeda sugauti laiko momentą, kurio prasmę uždaro pats nuotraukos autorius, ir ji iš esmės suprantama tik jam pačiam.

Nieko keista, kad laukdami naujų metų prisimename praeinančiųjų įvykius. Skaityti daugiau →

Prelatas Edmundas J. Putrimas

Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės pakraščių: „Sakykite Siono dukteriai: ‘Štai tavo Gelbėtojas ateina!’ Štai jo atlygis drauge su juo, jo atpildas pirma jo. Jie bus vadinami ‘Šventąja tauta’, Viešpaties atpirktaisiais, o tu vadinsiesi ‘Lankoma’, ‘Neužmirštuoju miestu’.“ (Iz 62, 11–12).

Sveikinu su šventomis Kalėdomis lietuvius, išsibarsčiusius visame pasaulyje!

Šv. Kalėdų ryto mišių pirmajame skaitinyje randame viltingus pranašo Izaijo žodžius, išsipildžiusius Betliejuje gimus Išganytojui: „Štai tavo Gelbėtojas ateina!“ Taip pat skaitome apie Viešpaties atpirktuosius, apie Jo „Neužmirštąjį miestą“. Šie žodžiai primena, kad Dievas niekada mūsų neužmiršta ir Jo gailestingumas amžinas. Tačiau ir mes turime Jo neapleisti. Ryšį su Dievu reikia kurti ir palaikyti kasdien.

Tai ypač svarbu prisiminti šiandien, kai pandemija pamažu blėsta ir ryškėja jos palikti skaudūs pėdsakai. Suburti išsibarsčiusias bendruomenes – tai didelis misionieriškas iššūkis Bažnyčiai, kuri visais laikais skelbia vienybę ir susitaikymą per Jėzų Kristų.

Dievo gimimo iškilmės yra proga sugrįžti į bažnyčią Skaityti daugiau →

Punskas

Jurgita Stankauskaitė

Metų pabaiga, tai idealus metas aptarti Punsko valsčiaus investicijas ir paruoštus arba rengiamus projektus naujiems metams. Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas neslėpdamas pasakojo, jog „2021 m. buvo keisti dėl to, kad per juos daugiau ruošėmės ateities planams, rašėme paraiškas, tvarkėme visokias dokumentacijas“, todėl 2022 m. mūsų laukia daug naujų dalykų, objektų ir įdomių projektų. Viršaitis atvirai kalbėjo, kad per metus jie parašo gana nemažai paraiškų įvairiems projektams įgyvendinti, tačiau visiškai normalu, kad dalis jų būna atmestų. Šypsodamasis sako: „Jeigu mus išmeta pro duris, tai einam pro langus.“ Valsčiaus atstovybė nepasiduoda ir, jeigu ne vienais metais, tai kitais – teikia patobulintas paraiškas.

Šiais metais buvo pateiktos paraiškos Lenkijos plėtros programai „Nauja Lenkijos darna“. Į paraišką atsižvelgta teigiamai ir Punsko valsčiui skirtos lėšos dviem investicijoms įgyvendinti. 2022 m. ruošiamasi labai įdomiam projektui – naujo pastato prie Lietuvių kultūros namų Punske statybai. „Tai mano maža svajonė“, – sakė V. Liškauskas. Pastate būtų įrengtas kultūros ir švietimo centras, kurio pagrindinis tikslas – sukurti visiems šio krašto lietuviams Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Įžengėme į advento laikotarpį su tam tikru nerimu – žiniasklaidoje vis dar girdime apie plintantį Covid-19, keliuose matome daugybę policijos ir pasieniečių automobilių (akivaizdu, kad krizė prie Baltarusijos sienos dar nepasibaigė), o parduotuvėse ar degalinėse gąsdina dar nematytos kainos. Sakoma, kad šiemet infliacija didžiausia nuo daugiau kaip 20 metų. Apie tai, kaip minėjau, ne tik girdime, bet ir patys savo kailiu jaučiame.

Taigi su tokiomis nuotaikomis įžengiame į kalėdinį laikotarpį. Bet sakoma – visados reikia žiūrėti pozityviai, o ne išryškinti negandas. Skaityti daugiau →

Berznyke

„Aušros“ inf.

Po pernykštės karantininės pertraukos Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykloje vėl buvo minima Lietuvos kariuomenės diena. Kiek anksčiau prieš tikrąją šventės datą, t. y. lapkričio 18 d., į Seinus atvyko Marijampolės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bataliono kariai. „Žiburio“ aštuntokai su jais ir mokiniais iš Punsko pagrindinės mokyklos nuvyko į Berznyko ir Seinų kapines pagerbti čia palaidotų Lietuvos savanorių atminimą. Ant savanorių kapų uždegė žvakeles.

Sugrįžus į mokyklą svečius jų šventės proga pasveikino direktorius Algirdas Vaicekauskas, mokiniai dovanojo jiems dainų ir eilėraščių. Po meno programėlės Skaityti daugiau →

Lietuvių poeto ir Seinų vysk. A. Baranausko paminklas Seinuose

Bronius Makauskas

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 21 nr.)

Antantės valstybės, siekdamos išvengti Lietuvos ir Lenkijos karinio konflikto, nustatė 1919 m. birželio 18 d. laikinąją demarkacijos liniją. Ji pietryčių Suvalkiją su Seinais paliko Lietuvos pusėje, o Vilnių Lenkijos pusėje. Lenkų veikiamas Antantės atstovas maršalas F. Fošas (F. Foch) nustatė antrąją demarkacijos liniją (liepos 26 d.), palankesnę Lenkijai, su Seinais ir Punsku jos pusėje. Protestavo šįkart Seinų lietuviai. Kun. J. Laukaitis, kun. J. Narijauskas ir kun. P. Bielskus Lietuvos delegacijai Paryžiuje įteikė notą, kurioje reikalavo pakeisti demarkacijos liniją. Argumentavo, kad kraštas yra lietuvių etninių žemių dalis, o Seinuose gyvena 1500 žydų, 900 lietuvių ir 800 lenkų (lietuvių kilmės). Lenkijos vyriausybė kontrargumentavo pateikdama Tautų Sąjungai naujos demarkacijos linijos su visa ir šiaurine Seinų apskritimi pasiūlymą. Pilsudskio variantas paimti Seinus kaip raktą į Vilnių ir Lietuvą buvo gerai užmaskuotas, kad nesukeltų Lietuvos pasipriešinimo ir Tautų Sąjungos protesto. Veiksmas buvo suplanuotas kaip neva vietos lenkų Seinuose ir Kaune (čia dar buvo suplanuota ir lietuvių kolaborantų pagalba) „sukilimas“ prieš „lietuvius okupantus“ ar „vokiečių ir bolševikų statytinius“. Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” red.

Vėl koronavirusas aktyvėja. Mūsų krašte irgi daug sergančiųjų. Tačiau sprendimai šiais metais visai kitokie nei pernai – visų pirma visa visuomenė neuždaroma namuose: vaikai eina į mokyklas, parduotuvės veikia, žmonės skuba į darbus, visa beveik kaip įprastam ligšioliniam gyvenime, gal išskyrus tai, kad turėjusieji kontaktą su sergančiuoju siunčiami į karantiną. Bet vis tiek gyvenimas tęsiasi. Greit bus dveji metai, kaip gyvename pandemijos lydimi. Ir kuo ilgiau ji užtrunka, tuo daugiau atsiranda mitų šia tema. Kartais sunku atsirinkti, kas ir kada sako tiesą, o kur tik manipuliacijos. Koronavirusas net supriešino visuomenes, ypač tose valstybėse, kur Skaityti daugiau →

Asta Pečiulienė

Kaip neįprasta, kiekvienas šiuo metu vykstantis renginys neprasideda džiaugsmingu visų dalyvių ir žiūrovų pasveikinimu, bet priminimu, kad reikia laikytis saugaus atstumo ir dėvėti veidą dengiančias apsaugines kaukes. Taip ir mūsų jubiliejinis – penktasis „Raitakojis“.

Pirmoji šventė įvyko 2013 m., o kadangi ji rengiama kas antri metai pakaitomis su Chorų švente, tad ši buvo penktoji. Norėjome parodyti savai publikai, jog Lietuva savo įvairumu yra nepaprastai turtinga ir įdomi šalis. Ji skirstoma į penkis etnografinius regionus (Suvalkiją, Mažąją Lietuvą, Žemaitiją, Aukštaitiją ir Dzūkiją). Kiekvienas jų skiriasi visų pirma savo kalba, tautiniais drabužiais, būdu, charakteriu, etnine tapatybe, gamta, net maistu. Sako, žemaičiai karšto būdo, užsispyrę, suvalkiečiai „unaravi“ ir „skūpūs“ (ar kaip jie patys sako – ne „skūpūs“, o taupūs), dzūkai atlapaširdžiai, svetingi ir vaišingi, o aukštaičiai – linksmi ir jausmingi, mėgsta užriesti nosį, pakelti galvą, žiūrėti į žvaigždes. Visa tai mes ir norėjome atskleisti šiuo renginiu. O papildomai kiekvieną regioną nusprendėme pristatyti būtent šokiais.

Tad didžiulis mūsų laimėjimas, kad į šventę tokiu suvaržymų ir įtampos laikotarpiu atvažiavo atstovai iš keturių Lietuvos regionų. Nepabūgę ilgos kelionės mus aplankė žemaičiai – Plungės kultūros centro liaudiškų šokių studija „Suvartukas“ Skaityti daugiau →