Vida Jolanta Stankevičienė

Š. m. kovo 11-ąją mūsų darželyje, kaip ir kiekvieną pavasarį, nuskambėjo, nuaidėjo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Šią dieną visi pagerbiame laisvės atgavimą, prisimename skausmą ir gedulą kovų dėl laisvės metų įvykių raidoje. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – iškovota galybė ir galimybė gyventi laisvai.

Kovo 16-ajai – Knygnešių dienai paminėti

Janina Macukonienė

Seinų kunigų seminarijoje 1826–1915 m. mokėsi 1196 klierikai. Manoma, kad daugiau kaip 80 % jų buvo lietuviai. Į šią seminariją stojo jaunuoliai, kilę iš Seinų (Augustavo) vyskupijos. Nors šiai vyskupijai priklausė maždaug po pusę lietuviškų ir lenkiškų parapijų, ryškią daugumą stojančiųjų sudarė lietuviai. Mat daug kandidatų Seinų seminarijai paruošė lietuviška Marijampolės gimnazija, kažkiek Suvalkų gimnazija, kurioje taip pat mokėsi lietuvių. Ir visų pirma lietuviai ūkininkai, ypač gyvenantys Suvalkijoje, buvo labiau pasiturintys ir įstengė apmokėti savo sūnų mokslą seminarijoje, ką sunkiau sekėsi padaryti skurdžiau gyvenantiems lenkams ūkininkams.

Asta Pečiulienė

„Mūsų dainos lyg tyras vanduo mūsų šaknims. Kuo tvirtesnės šaknys, tuo aukščiau kyla šakų vainikas.“ (L. Peleniūtė)

2024 m. vasario 16-ąją bene pats Aukščiausiasis mums nusišypsojo, pažėręs šią ypatingą visiems lietuviams dieną saulės spindulių, suteikęs pavasariu kvepiančios šilumos ir tuo pačiu džiaugsmo kiekvieno širdžiai. Prie Šimtmečio varpo skulptūros, pasipuošę tautine atributika, suėjo visi, kam brangi Lietuva. Buvo čia mažiausieji darželinukai, pagrindinės mokyklos, Kovo 11-osios licėjaus mokiniai, ansamblių dalyviai, lietuvių organizacijų ir įstaigų vadovai, vietos valdžia bei Punsko gyventojai. Padėję gėlių prie paminklo pirmiausia sugiedojome Lietuvos himną.

Irena Jakubauskienė

Vasario 16 dieną Seinų „Lietuvių namuose“ įvyko Lietuvos valstybės atkūrimo dienai skirtas šventinis koncertas-minėjimas „Tau, Tėvyne!“. Jį surengė LR konsulatas Seinuose, Vysk. A. Baranausko fondas „Lietuvių namai“ Seinuose ir Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla.

Pradžioje sugiedotas Lietuvos himnas. Po jo atvykusiuosius į šios visiems lietuviams reikšmingos datos minėjimą pasveikino šventės organizatoriai. „Vasario 16-oji – tai svarbiausia lietuvių šventė. Tai šventė, kai prisimename mūsų didvyrius, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, už mūsų laisvę. Už tai, kad šiandieną esame laisvi, galime laisvai mąstyti, kurti Lietuvą – būtent jiems esame skolingi.

Petras Maksimavičius

Kaip kiekvienais metais Lietuvos valstybės atkūrimo šventė, Vasario 16-oji, buvo minima taip pat Lietuvos Respublikos ambasadoje Lenkijoje. Į renginį sugužėjo Varšuvoje dirbantys ir gyvenantys lietuviai bei nemažas būrys tautiečių iš Seinų, Punsko ir Suvalkų.

Šventės dalyvius pasitiko ir pasveikino laikinoji Lietuvos reikalų patikėtinė Lenkijoje Audronė Markevičienė. Ji priminė, jog šiais metais Lietuvoje ir visame pasaulyje, kur gyvena lietuviai, minimos kelios labai svarbios šalies valstybingumui datos. Tai Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO jubiliejus, Dainų ir šokių šventė, kuri ilgus dešimtmečius stiprino lietuvių tautinį tapatumą, o okupacijos metais tapo „dainuojančiu“ pasipriešinimu, atvedusiu į Sąjūdžio dainuojančią revoliuciją.

Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė

„Vartydama“ šiandieninę žiniasklaidą, tiksliau – interneto portalus įvairiausiomis kalbomis, skirtingose šalyse, nepaliauju stebėtis jų turiniu. Natūraliai norisi žinoti, kas vyksta pasaulyje. Tačiau vis dažniau kyla noras paskaityti gerą knygą, užuot skaičius pasirinktą aktualų straipsnį. „Atsivertus“ kokį naujienų portalą, sunkiai randu ką nors įdomaus. Kaip sakydavo mano kolega, vis dažniau „perkoši“ internetą, t. y. perskaitai straipsnių pavadinimus, ir išeini. Nes ką gi ten skaityti… Kultūrinėje žiniasklaidoje, kad ir kokia ji skurdi šiais laikais būtų, gali dar rasti ką nors įdomesnio.

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Prasidėję naujieji, kaip gyvenime būna, atneša ir gerų, ir gąsdinančių naujienų. Sausio gale Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjuje vyksta viena gražiausių švenčių – Šimtadienis. Šventiškai pasipuošusių jaunų žmonių nuotraukos praskaidrina ir mūsų žurnalo rimtoką turinį.

O gąsdinančios žinios – netikrumas dėl „Aušros“ ir kitų leidinių finansavimo šiais metais. Iš Lenkijos vidaus reikalų ir administracijos ministerijos sužinojome, kad neskirta „Aušros“ ir „Aušrelės“ projektui tiek, kiek prašyta. O Lietuvoje panaikinus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą dar nebaigė įsikurti Medijų rėmimo fondas ir projektų konkursą geriausiu atveju galės paskelbti tik vasario pabaigoje. Taigi vėl netikrumas. Projektai, projektukai…

Onutė Karaneckaitė

Žmogaus jau toks likimas, kad jo gyvenimas – tai viena ilga kelionė. Neįmanoma jo nuspėti ar suvaldyti. Jis plaukia savo tempu, savo pasirinktais takais. Tokie patys visų pasilieka tik gyvenimo etapai. Visa prasideda vaikystėje, vėliau ateina paauglystė, suaugusio žmogaus gyvenimas… Mes, licėjaus ketvirtokai, žengiame to trečiojo etapo link. Šimtadienis mums yra lyg vartai į kitą gyvenimo tarpsnį. Juk tai šią dieną mūsų širdys prisipildo vaikystės prisiminimų, dėkingumo ir šilumos jausmų bei mums svarbių žmonių artumo. Į salę sukviesti svečiai – žmonės, kurie mums be galo svarbūs, kurie padėjo atkeliauti prie suaugusiojo gyvenimo vartų.

Algimantas Katilius

Silvestras Leonavičius gimė 1843 m. gruodžio 16 d. Leskavos kaime, Plutiškių parapijoje, Silvestro ir Onos (Baltrušaitytės) Leonavičių šeimoje. Jis buvo antras vaikas (pirmas greitai po gimdymo mirė). Šeimoje užaugo iš viso dešimt vaikų. Jauniausias Silvestro brolis Petras, gimęs 1864-aisiais, už jį jaunesnis daugiau nei dvidešimt metų. Šio brolio mokymu rūpinosi jau kunigas būdamas Silvestras. Petras Leonas (Leonavičius) tapo teisininku. Buvo Lietuvos Respublikos teisingumo ir vidaus reikalų ministras, universiteto profesorius. S. Leonavičius mokėsi privačiai, Garliavos pradžios mokykloje. Aukštesnio mokslo siekė Smalėnuose.

Janina Macukonienė

Žymiųjų žmonių asmeninės bibliotekos – dažnas jais besidominčiųjų tyrimo objektas. Tokia biblioteka tartum veidrodis atskleidžia jos savininko susidomėjimus, pomėgius, intelektualinį akiratį; daug pasako apie jo ryšius su kitais žmonėmis ar institucijomis.

Antano Baranausko asmeninės bibliotekos tyrimo 2014 m. ėmėsi Anykščių muziejininkai Inga Liepaitė ir Antanas Verbickas. Jie išsamiai aprašė Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje esančius eksponatus – A. Baranauskui ir jo tėvams bei broliams priklausiusias knygas, kurių buvo 31 vnt., bei ieškojo kituose rinkiniuose nuklydusių kadaise vyskupo ir poeto įgytų leidinių.