LR URM ministras Linas Linkevičius „Lietuvių namuose”. 2015 m.

Irena Gasperavičiūtė

Kovo mėnesį paskelbus Lenkijoje karantiną, atsirado įvairių apribojimų, visų pirma uždrausti didesni žmonių susibūrimai, uždaryti restoranai, kavinės, viešbučiai, atšaukti kultūriniai renginiai. Visa, ką vardiju, tai Seinų „Lietuvių namų“ darbo barai. Ankstesniame „Aušros“ numeryje rašėme, kaip pasikeitė Punsko lietuvių kultūros namų darbo specifika. Tačiau juos išlaiko Punsko savivaldybė ir tai garantuoja tam tikrą stabilumą bei viltį, kad praėjus pandemijai bus sugrįžta į normalų gyvenimą, koks buvęs prieš karantino įvedimą.

Kalbuosi su Seinų „Lietuvių namų“ direktore Onute Nevuliene. Jos noriu paklausti, kaip šiuo metu Skaityti daugiau →

dirbtuvės

Aldona Vaicekauskienė

Tautodailės dirbtuvės „Šimtavirvis“ įkurtos vykdant projektą Punsko bendrabučio remontui atlikti. Parengiamieji darbai pradėti 2012 metais. Šis sumanymas kilo tuometiniam Seinų apskrities viršininkui Romui Vitkauskui. Nuo pastatymo bendrabutis nebuvo matęs generalinio remonto, kurio žūtbūt reikėjo. Seinų apskritis su Lazdijų meno mokykla parengė projektą „Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimas gerinant gyvenimo sąlygas“. Kaip visi stambieji projektai, taip ir šis reikalavo „minkštųjų“ veiklų. Tautodailė Romui Vitkauskui visada buvo prie širdies ir ja jis domėjosi, nepaisant to, kokias tiesiogines pareigas ėjo. Galvojant apie projekto įgyvendinimą reikėjo Skaityti daugiau →

Antanas Aleksa

Jurgita Stankauskaitė

Yra tokių vietų, kurių nebado praeivių žvilgsniai, neužpurškia pravažiuojančių automobilių išskiriamas benzino kvapas, niekas neateina be reikalo ant medinės tvoros parymot. Toli nuo pagrindinių kelių nuklydusios lietuvių šeimų sodybos mena jaunosios kartos nepažintus laikus. Iš pirmo žvilgsnio gyvybę iškvėpusi erdvė iš vidaus pulsuoja auksinį bičių eliksyrą. Pavaiponė tai vienas rečiausiai lankomų ir mažiausiai žinomų mūsų krašto kaimų. Tyla, neapsakomai nuostabių, tankių kalnų ir kalnelių gausa kiekvienam ten užklydusiam atima žadą. Netekus žodžių, lieka Skaityti daugiau →

Plakatas. Parengė Trakų istorijos muziejus.

Petras Maksimavičius

1989 metų lapkričio 15 dieną Lenkijos „Solidarumo“ („Solidarność“) lyderis Lechas Valensa (Lech Wałęsa) JAV kongrese sakė kalbą. Pradėjo ją žodžiais: „My, Naród“ (Mes, Tauta). Vertėjas (prieš tai padėjęs rengti Valensos kalbą) sąmoningai palaukė tris sekundes ir tuos du žodžius išvertė į anglų kalbą: „We the People“. Tai išgirdę JAV kongreso nariai nutraukė Valensos pasisakymą ir pradėjo audringai ploti. L. Valensa atrodė sutrikęs, lyg nesuvokdamas, ką jis tokio ypatingo pasakė. O gal vertėjas suklydo? Ne. Valensa tikėjosi tokios reakcijos. Kalbą rengė amerikiečių mentalitetą puikiai suprantantys jo patarėjai. Lenkijoje žodis „tauta“ ne tik tada buvo, bet ir dabar yra beveik kiekvieną dieną vartojamas. Patarėjai žinojo, kaip išversti į anglų kalbą. Žodžiais „We the People“ prasideda Amerikos konstitucija. Tačiau šių žodžių pasakymo aplinkybės, vieta ir juos ištaręs asmuo suteikė jiems daug papildomų prasmių. „We the People“ į lietuvių kalbą išverstume – „Mes, žmonės“. Amerikoje šie žodžiai reiškia kur kas daugiau nei Lenkijoje.

Taigi „tautos“ sąvoka labai įvairiai apibūdinama. Skirtingose kultūrose, priklausomai nuo to, kokia buvo Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Už lango pliaupia lietus, židiny plazda liepsna – juk tai visai ne gegužės pabaigos vaizdai ir nuotaikos! Kaip bebūtų gaila, šiemet pavasaris ne toks kaip paprastai. Tiesa, skųstis lietumi nederėtų – jo tikrai mūsų laukams stinga. Bet šiemet maža ir šilumos, saulės. Kai tokie orai ir dar esam įpareigoti laikytis socialinės distancijos, o mūsų profesinė veikla apsiriboja sėdėjimu prie kompiuterio, tikrai sunku išlaikyti stabiliai gerą nuotaiką. Kaip bebūtų, žmogus – socialinė būtybė, jam reikia bendravimo, susitikimų su bendradarbiais, draugais, giminėmis. Guodžia tai, kad visos negandos praeina. Skaityti daugiau →

Slavėnai

Eugenija Pakutkienė

Prisiminimais ir gyvenime įgyta išmintimi pasidalijo Birutė Slavėnaitė-Macukonienė. Ji gyvenusi iki jaunystės Dusnyčioje, o ištekėjusi – Žagariuose. Kaip ir visi, po darbų ūkyje mėgo susieiti, padainuoti, pasikalbėti su žmonėmis. Pasakodavo apie save ir savo gyvenimo mokyklą. Dainavo nuo pat pradžių 10 metų veikusiame Dusnyčios etnografiniame ansamblyje. Džiaugėsi, kad išvykdama koncertuoti pamatė Lietuvą, aplankė daug gražių vietų.

Birutė pasakojo:

– Giesmė ir daina buvo mamos kasdzienoj ir mūs, jos dukterų. Mojun suveidavo kaimynai ir giedojo mojines giesmes, Marijos litanijų. Man labai buvo gražu. Nuo mažumės baisiai norėjau dainuoc ar giedoc. Vis stebėjau suaugusias merginas ir savo mamų, ir sesį Stasį. Jos sakydavo: „Kap paaugsi, galėsi ir tu…“ Tai mes abi su jauniausiu sasuti Vitali patylom vis paskui kap vuodegos, iš paskos traukdavom. O kap paaugom, brač, tai nebuvo galo dainom. Su dainu ir darbas neatrodė sunkus, sparcau ir smagiau ėjos…

Mano tėvas Juozas Slavėna gyveno ir paėj iš Dusnyčos kaimo. Palei rubežį mūs žamė. Kap išėjom nuog šniūrų an kolonijų, buvo langviau – tep rodės, alia darbas pac nepasdarė…

Mama iš Lietuvos kilus. Skaityti daugiau →

Kanadoje

Rūta Burdinaitė

Klojimo teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė apie Kanadą užsimindavo dažnai, sakydama, kad visi Punsko kolektyvai jau ten viešėjo, tik teatras dar nei karto nebuvo. O vieną praėjusių metų pavasario dieną tiesiai šviesiai paklausė: „Tai ar norėtumėt skristi į Kanadą?“ Visi, aišku, sušuko: „Taaaaip!!! Noooorime!!!“ Vieni esant progai aplankys giminaičius, kiti draugus, treti šalį pamatys… Tik aš po nosimi pamurmėjau, kad Kanadoje jau buvau prieš gerą 30 metų su „Jotvos“ sambūriu ir nieko įdomesnio, negu tada mačiau Skaityti daugiau →

Buvusios Seinų kunigų seminarijos rūmai

Janina Macukonienė

Šis klausimas seniai man nedavė ramybės, ypač tada, kai pradėjau gilintis į seminarijos istoriją ir įvairiuose šaltiniuose skaičiau apie stropiai kaupiamą lituanistinę biblioteką. Lietuviai klierikai stengėsi, kad bendroje seminarijos bibliotekoje būtų kuo daugiau knygų, iš kurių galima būtų mokytis lietuvių kalbos ir istorijos, pažinti lietuvių literatūrą. Kaip rašo buvęs šios seminarijos auklėtinis vyskupas Pranas Būčys, tam tikru metu klierikai prašė vyriausybės, kad už dovanotus seminarijai pinigus būtų ne keliamos vaišės, o perkamos knygos bibliotekai. Buvo ir dėstytojų, kurie praturtindavo tą biblioteką įvairiais leidiniais apie Lietuvą. Slaptos lietuvių klierikų draugijos įkūrėjas Skaityti daugiau →

Būdviečio parapijos 1923 m. gimimo akto įrašas Nr. 14. Kęstučio Vaičiūno nuotr.

Gintaras Lučinskas

2019 m. pabaigoje išleistoje knygoje „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“, istorinėje apybraižoje partizanams Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui ir Vytautui Prabuliui-Žaibui atminti, apie Žaibą rašoma: „Apie iš Punsko parapijos kilusį buvusio Mockavos kaimo Vytautą Prabulį žinome nedaug. Laisvojoje internetinėje enciklopedijoje Vikipedija galima perskaityti, kad Vytautas Prabulis-Žaibas buvo vienas garsiausių Suvalkų krašte veikusių lietuvių partizanų, kad jo tėvai Mockavoje turėję didelį ūkį. Partizano gimimo data nežinoma. Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Nemaloniai užsitęsė karantinas. Ir nežinia, kaip ilgai gyvensime šioje keistoje realybėje, kur iš tikrųjų imi pasiilgti žmonių, kur sėdėjimas namuose pradeda gerokai įgristi. Jau ir dauguma vaikų svajoja apie mokyklą. Kur tai matyta?! Jie vis laukdavo, kad tik į mokyklą nereikėtų eiti. Ir štai viskas apsivertę aukštyn kojomis.

Mūsų „Aušra“ irgi pasikeitusi. Anksčiau matydavom joje daugybę nuotraukų iš kultūrinių renginių: mokinių, šokėjų, dainininkų. Dabar „Aušra“ tapusi tarsi gamtos žurnalu. Straipsnių tematika irgi pakitusi. Ką gi – tokia situacija. Beje, buvau raginusi Jus, mieli skaitytojai Skaityti daugiau →