Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Ir vėl ilgėja vakarai, orai darosi žvarbesni.. Prasidėjo mokyklinė rutina, ūkininkai šiemet skundžiasi prastu derliumi dėl sausros, tačiau jų darbų įkarštis dar nesibaigė. Rugsėjį įprastai grybavimo metas, tačiau dar vis negirdėti, kad mūsų miškuose būtų užderėję grybų.

Visuomenėje mažiau renginių, po Žolinės atlaidų lyg ir pasibaigia kultūrinio gyvenimo sezonas. Punsko lietuvių kultūros namų choreografinis sambūris sugrįžo iš koncertų turo Serbijoje, o Klojimo teatras jau irgi kelyje namo iš Kanados.

Seinuose lenkų visuomenė Skaityti daugiau →

Jurgita Stankauskaitė: „ir aš būnu ten, o Tu?”

Jurgita Stankauskaitė

Diena iš dienos jis darosi vis galingesnis, spartesnis ir platesnis. Šiandien jau norisi sakyti, kad jis beribis – atsako į kiekvieną klausimą arba nuorodomis padeda patiems susirasti atsakymą. Kas jis? Internetas. Mes net neįsivaizduojame, kaip jis gali padėti arba, priešingai, sužlugdyti pačią asmenybę.

Rugpjūčio „Aušros“ numeryje Petras Maksimavičius užvedė įdomią temą apie duomenų kaupimą virtualioje erdvėje, įvardijo jų saugojimo pozityviąją pusę medicinos srityje, bet ir palietė klausimus, susijusius su interneto tinklų pavojais, priklausomybe nuo jų ir poveikiu mąstymui, į kuriuos privalau atsakyti jaunesnės kartos akimis.

Gyvename laikais, kada jau nereikia klausti – kas, o kaip veikia žmogų: pasaulėžiūrą, pasaulėvoką, gyvenimo būdą, šeimą, tikslus ir net svajones. Sunku patikėti, bet vos prieš penkiolika metų teko kelti klausimą, kas keičia XXI a. žmoniją. Tada kalbėjome, kad televizija, telefonai ir pamažu į kasdienybę ateinantis internetas. Šiandien jis ima viršų, o telefonai – tik priemonė, leidžianti naudotis juo absoliučiai kiekvienoje vietoje ir bet kuriuo paros metu. Taigi kaip mus veikia internetas? Mūsų karta negali gyventi be jo. Skaityti daugiau →

Eisena

Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Turbūt jau įpratome, kad liepos mėnesį Punsko miestelyje šurmuliuoja teatralai. Šiemet į Klojimo teatrų festivalį jie rinkosi liepos 14 d. Pirmą kartą dėl etnografinės sodybos remonto šventė vyko ne buities muziejuje, o kultūros namų scenoje. Anaiptol, renginį pradėjome prie akmens, skirto pirmojo vaidinimo mūsų krašte 100-mečiui. Šiemet sukanka 120 metų nuo lietuviško teatro gimimo, todėl visą renginį skyrėme būtent šitam faktui pagerbti ir prisiminti.

Eiseną nuo buities muziejaus iki kultūros namų tradiciškai Skaityti daugiau →

kun. Petras Ažubalis

Dalia Ažubalienė

Gyvename tikrai ypatingais laikais. Pasaulis ir mūsų gyvenimai nesustodami sukasi ir rieda pirmyn. Rodos, nėra laiko nei pailsėti, nei atsidusti, nei atsisėdus pamąstyti. Norime iš anksto viską žinoti, susidėlioti planus ir dar ramiai pagyventi. Darbuojantis ramybė ateina, kai pajaučiame, kad atlikome tai, ką galėjome ir sugebėjome, visa tai, ko buvo tikėtasi. Atsakymų ieškojimas, iššūkių sprendimas, pozityvi veikla ir bendravimas su žmonėmis, kurie jaučia, girdi, mato ir eina kartu užsibrėžto tikslo link. Tokią patirtį ir gilų išgyvenimą patyriau visai netikėtų, tačiau labai realių paieškų kelyje.

Pernykštis Lietuvos šimtmetis bei pirmosios Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos Toronte 90-metis ir Lietuvos kankinių parapijos 40-metis paskatino domėtis praeitimi ir dalytis patirtimi bei atradimais su plačiąja bendruomene. Kanados lietuvių muziejaus archyvas, bendradarbiaudamas su parapija, surengė parodą „Niekada nenuleisk sparnų“. Paroda skirta visoms progoms paminėti.

Ypatingas dėmesys skirtas ilgamečio abiejų parapijų klebono kunigo Petro Ažubalio asmenybei. Gimęs 1918 m. vasario 10 d., vienmetis su nepriklausoma Lietuva kun. P. Ažubalis Kanados lietuvių vadinamas „tvirtovės žmogumi“ ir „didžių darbų kunigu“. Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Rugpjūčio pabaiga – irgi įdomus metas. Nors jis itin sunkus mokiniams ir mokytojams – po atostogų neveiklos būtina vėl imtis atsakingo ir nuoseklaus darbo, kaip bebūtų, sukelia stresą. Liūdesį dėl besibaigiančios vasaros dar sustiprina išskrendantys gandrai ir tuštuma šviečiantys jų lizdai.

Praėjusį savaitgalį minėjome svarbias datas lietuvių tautai (deja, ne visos jos džiuginančios): Baltijos kelio 30-metį. 1939 m. rugpjūčio 23-oji – Ribentropo–Molotovo pakto ir slaptųjų protokolų pasirašymo diena, vadinama Skaityti daugiau →

Artėjant Baltijos kelio 30-mečiui, Lietuvos valstybės naujasis archyvas ragina visus prisiminti arba susipažinti su prieš 30 metų minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metines, įvykusia didžiausia ir svarbiausia akcija, kuri išreiškė trijų Baltijos šalių nepriklausomybės siekius. 1988 m. rugpjūčio 23 d., 19:00 valandą apie du milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibo rankomis, sudarydami 600 kilometrų žmonių grandinę nuo Talino per Rygą iki Vilniaus. Lietuvoje šią akciją organizavo ir koordinavo Sąjūdis, Latvijoje – Latvijos liaudies frontas, Estijoje – „Rahvarinne“.

Virtualioje parodoje kviečiame susipažinti su įvairių kolektyvų, valstybinių įstaigų, politinių organizacijų dokumentais (oficialiais raštais, atsišaukimais, deklaracijomis, rezoliucijomis), gyventojų ir visuomenės veikėjų laiškais, telegramomis, mokslo ir politikos atstovų parengtomis studijomis, pranešimais ir straipsniais Molotovo-Ribentropo pakto bei „Baltijos kelio“ akcijos klausimais, paskaityti atsiliepimus spaudoje. Parodos lankytojai turės progą pamatyti šios Baltijos tautų akcijos fotografijas, vaizdo įrašus.

Atsiminimais ir įžvalgomis apie Baltijos kelią pasidalino žymūs visuomenės veikėjai ir šios akcijos dalyviai.

Virtualią parodą parengė Dokumentų saugojimo ir informacijos skyriaus archyvaras Darius Gudelis.

Parodą aplankyti galite čia:
http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/baltijos-keliu-i-laisve-lvna/exh-131

Seinų aps. komendantūros kariai. Centre-S. Asevičius, 1919

Gintaras Lučinskas

1918 m. vasario 16 d. Lietuva, pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, susidūrė su kaimyninių šalių – Sovietų Rusijos, Vokietijos, Lenkijos – grobikiškais siekiais. Ypač pavojinga buvo Lenkija, siekusi turėti savo valstybę su 1772 m. sienomis, t. y. prisijungti gudų, lietuvių, ukrainiečių tautų etnines žemes. Lenkų ir lietuvių santykiai Seinų krašte įgijo politinį atspalvį ir vis labiau ėmė ryškėti lenkiškumo ir lietuvybės nesuderinamumas. Traukiantis okupantams vokiečiams, Seinų miesto Skaityti daugiau →

kun. Marius Talutis

Božena Bobinienė

Prieš kelias savaites iš Punsko parapijos išlydėjome visiems gerai pažįstamą ir daugumai artimą kunigą Marių Talutį. Tiems, kurie bent truputį „prisilietė“ prie šio dvasininko asmenybės, veiklos, pamaldumo – buvo sunku išsiskirti. Galima sakyti, patyrėme procesą, nes atsisveikinimo susitikimai, mišios vyko jau gerą mėnesį prieš išvykimą: Punsko licėjuje, Vidugirių kaimo bendruomenėje, „Caritas“ bendruomenėje, o galiausiai, sekmadienį, liepos 28-ąją – Punsko bažnyčioje, kur oficialiai kunigą Marių išlydėjo Skaityti daugiau →

Inga Radzevičiūtė, Punsko Kovo 11-osios licėjaus I kl. mokinė

Lietuvių tauta vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti. Kovoja dėl Lietuvos nepriklausomybės ir stengiasi bet kokia kaina išlaikyti ne tik šeimos ir giminystės, bet ir tautinį ryšį. 1949 m. birželio 14 d. buvo paskelbta Lietuvių charta. Šio dokumento pagrindinis tikslas – suburti po pasaulį išsisklaidžiusius tautiečius. Šiais metais minime istorinės Lietuvių chartos paskelbimo 70-ąsias metines. Kiekvienas iš Lietuvių chartos 13-os punktų yra labai svarbus. Mano manymu, šis dokumentas galėtų tapti Lietuvos Konstitucijos dalimi. Lietuvių charta padeda išlaikyti lietuvybę, o jos nuostatos aktualios ir mums, gyvenantiems Suvalkų trikampyje.

Pirmoji Chartos nuostata sako: „Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.“ Nutarta kiekvienoje šalyje steigti lietuvių bendruomenes ir jas vienijančias organizacijas. Atskirti nuo Lietuvos Seinų ir Punsko krašto lietuviai neliko abejingi šiam reikalui. Mūsų krašte iki šiol aktyviai veikia lietuvių organizacijos ir draugijos. Skaityti daugiau →

iš: www.serendipitydiamonds.com

Jurgita Stankauskaitė

Klyksmas, verksmas, juokas – tokios emocijos lydi moterį, kuriai ką tik pasipiršo mylimasis. Apie piršlybas arba kitaip vadinamas sužadėtuves rašyti dabar daug paprasčiau, kai Punsko bažnyčioje beveik kiekvieną šeštadienį suskamba tuoktuvių varpai. Į sužadėtuves atkreipiau dėmesį vien dėl to, kad jos visiškai skiriasi nuo tų, kurios buvo žinomos prieš, tarkim, penkiasdešimt metų. Nors gerai pagalvojus, nemažai skirtumų išryškėjo prieš du dešimtmečius vykusiose piršlybose. Jeigu šios tradicijos senasis paveikslas vis dar atgyja atmintyje, kodėl nepristačius jos pokyčių, kurie svarbūs mūsų kultūrai, pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui?

Kaip teko pastebėti, šiandien žodžiai „piršlybos“ ir „sužadėtuvės“ vartojami sinonimiškai, tačiau jų reikšmės skiriasi. Buitiškai tariant, pirmoji sąvoka susijusi su piršlio pareiga supiršti vyrą ir moterį, o antroji – žiedo dovanojimas išrinktajai. Skaityti daugiau →