Admin
Mieli skaitytojai!
Aušra 2017/09
Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušros” redaktorė
Keistas šių metų pavasaris. Paprastai per gegužės pradžios laisvadienius žmonės pasėja daržus, o šiemet ne vienam buvo sunku nuspręsti, ar tikrai jau laikas. Ne vienas delsė, o kas anksčiau pasėjo – baiminosi, ar gegužės 9-osios sniegas nesušaldys daigų. Tačiau pagaliau atėjo išsvajota, lauktoji šiluma. Aišku, mokyklose vaikams dabar sunkiau susikaupti, o mokytojams išlaikyti juos dėmesingus, ne spoksančius pro langus ir svajojančius kuo greičiau išbėgti į kiemą. Kaip bebūtų, mokyklose vis dar darbų įkarštis. Gegužė – konkursų ir poezijos metas. Šiame „Aušros“ numeryje irgi rasite šiek tiek apie mokinių pasiekimus. O vėliau parašysime apie Lenkijos lietuvių draugijos organizuojamų konkursų rezultatus ir, žinoma, jų nugalėtojus.
Beje, gegužę uždera ir kultūrinių renginių. Skaityti daugiau
„Lietuvos vaikai kuria pasakas“
Pasakoriai
Gražina Kibyšienė
Jau dešimt metų Lietuvoje vykdomas projektas „Lietuvos vaikai kuria pasakas“. Jį rengia Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras ir VšĮ „Aitvaro pasaga“. Kiekvienais metais keli šimtai vaikų iš Lietuvos ir užsienio kuria pasakas, vėliau ekspertai jas skaito, atrenka ir apie 30 gražiausių išspausdina rinktinėje knygoje. Šiame ypatingame projekte – konkurse dalyvauja ir mūsų krašto vaikučiai.
Pirmieji pasakas kūrė Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos mokiniai – jie konkurse dalyvavo 2012 metais. Tada mamos paraginta pasaką „Kalėdų dovanos“ parašė ir Julija Balulytė. Skaityti daugiau
„Mano sapnuose vaikštai, Lietuva“
Konkurso dalyviai
Aušros inf.
Gegužės 5 d. Vilniaus lietuvių namuose vyko raiškiojo skaitymo konkursas „Mano sapnuose vaikštai, Lietuva“. Jame dalyvavo užsienio lietuvių formaliojo ir neformaliojo ugdymo mokyklų 1–12 (I–IV G) klasių mokiniai. Šiais metais konkursas buvo organizuojamas jau septintą kartą. Juo siekiama sudominti šiandienos mokinius klasikine ir šiuolaikine literatūra, skatinama pamilti rašytinį žodį, plėsti jausminę skalę bei mokinių literatūrinį akiratį.
Konkurso dalyviai buvo suskirstyti į 4 grupes: pradinio ugdymo (1–4 klasių), pagrindinio ugdymo (5–8 klasių), Skaityti daugiau
Vidugirių kaimo žmonių gyvenimo knygų ištraukos
Iš kairės Elena Jankeliūnaitė, Onutė Jankeliūnaitė – Zubavičienė, Jurgis Zubavičius, Vitas Jankeliūnas (1959 m.)
Gražina Kibyšienė
Onos Jankeliūnaitės-Zubavičienės (g. 1933 m.) gyvenimo knygos puslapių nuotrupos
Mano tėvelis Juozas Jankeliūnas (Juozo ir Onos Klimaitės-Jankeliūnienės iš Lietuvos sūnus) gimė 1905 m. Jis tik vienas užaugo iš Jankeliūnų visų vaikų. Pasakodavo mano tėvelis, kad per vieną savaitę mirė keturi Jankeliūnų vaikai. Visi jie palaidoti Vidugirių kaimo kapinėse. Mano tėtės sesutė Rožė mirė 16 metų. Ji mokėjo verpt ir aust. Į bažnyčią rengėsi tautiniais rūbais ir nusipindavo rūtų vainiką ant galvos. Rožė turėjo daug eilių drabužių, nes jos mama buvo iš turtingos šeimos, kaip sakydavo, iš 60 margų žemės, tai stengėsi, Skaityti daugiau
Mums ypač svarbus leidinys
LR Seimo pirmininkas prof. V. Landsbergis ir Lenkijos Seimo vicepirmininkas J. Król. 1999 m.
„Aušros” inf.
Apniukusią žiemos galo popietę didžiulis poeto ir vyskupo Antano Baranausko talento gerbėjų būrys užpildė Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus retų spaudinių salę. Taip buvo sutinkama dr. Ingos Liepaitės ir Antano Verbicko mokslinė studija apie A. Baranausko asmeninę biblioteką. Tai pirmasis tokio pobūdžio bandymas rekonstruoti mūsų literatūros klasiko bibliotekos sandarą ir jos istoriją. Žinoma, kad knygas Vyskupas labai mėgo, skaitė ir rinko jas nuo jaunystės. Pirmoji išlikusi knyga jo įsigyta A. Baranauskui dar esant 17 metų jaunuoliui.
Likimas nebuvo palankus Vyskupo palikimui. Tyrėjai nustatė, kad A. Baranausko asmeninėje bibliotekoje galėję būti apie 3000–5000 knygų, tačiau po jo mirties ji buvo negailestingai išblaškyta. Varžytinėse ji atiteko Seinų kunigų seminarijos rektoriui kanauninkui Jonui Giedraičiui ir buvo įtraukta į seminarijos biblioteką. Pirmasis smūgis bibliotekai teko jau po kelerių metų, kai vysk. R. Jalbžykovskio nurodymu Skaityti daugiau
Pastatykime paskutinį kryžių
Petras MAKSIMAVIČIUS
Artėja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis. Tikriausiai jau visi girdėjote apie Vokietijos diplomatiniame archyve atrastą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jeigu ši žinia galutinai bus patvirtinta ir nustatytas Akto autentiškumas, tai toms Lietuvos institucijoms, kurios atsakingos už šimtmečio minėjimo organizavimą, darbas palengvės. Nereikės sukti galvos, kuris renginys, sumanymas ar susitikimas bus pagrindinis jubiliejaus akcentas. Visų mintys ir dėmesys bus nukreiptas į Vasario 16-osios Aktą. Skaityti daugiau
Dzūkijos patriotai
Iš kairės: Algimantas Petraška, Daina Pledienė, Vilius Petraška, Evaldas Gudukas, Jadvyga Gudukienė, Gintaras Lučinskas. Sandros Gudukės nuotr.
Gintaras Lučinskas
Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko įsakymu pernai Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties) buvo apdovanoti ginkluoto pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms dalyviai, įstatymo nustatyta tvarka pripažinti kariais savanoriais, ir asmenys, pasižymėjusieji nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą. Tai rezistencijos dalyviai: Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas, LLA narys, VLIK‘o Vilniaus karinės apygardos vadas, VLIK‘o Karinių pajėgų vadas, Lietuvos gynybos komiteto (LGK) vadovas, LLA vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, karys savanoris Motiejus Pečiulionis-Miškinis (1888–1960); Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto partizanų grupės vadas, Skaityti daugiau
Ką mena nuotrauka?
Jonas Juravičius
Vieneri metai liko iki Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejaus. Tautos laisvė pati neatėjo, ją iškovojo Lietuvos žmonės.
1918 m. vasario 16-ąją dvidešimties žmonių grupė, kuriuos šiandien vadiname signatarais, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Iki tikrosios laisvės dar buvo toloka, nebuvo jokių valdžios institucijų, kurios vykdytų egzistuojančios valstybės funkcijas. Todėl Taryba pakvietė Lietuvos žmones tapti valstybės kūrėjais savanoriais. Iškovojus laisvę, sukūrus valstybę, pažadėjo savanoriams duoti žemės. Palikę vieni senus tėvus, kiti žmonas ar mylimas, ėjo vyrai kurti Lietuvos, svajodami, kad su laisve gaus brangiausio turto – žemės.
Mieli skaitytojai!
Irena Gasperavičiūtė
Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušros” redaktorė
Vėlyvas šiųmetis pavasaris. Balandis jau į pabaigą, o saulė vis dar spindulių šykšti. Ir pavasario darbų dar nelabai galima nusigriebti – pasėjus nebus derliaus. Taigi visi laukiame.
Praėjo Velykos. Per Atvelykį Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija surengė tradicinę Velykinio meno parodą. Jai paprastai pateikiama nemažai mūsų krašto tautodailininkų bei mokyklinio amžiaus vaikų darbelių įvairiose kategorijose: karpinių, margučių ir kt. Apie šį renginį plačiau galite pasiskaityti Nastutės Sidarienės straipsnyje. Sužinosite, kas šiemet gražiausiai pasipuošė Velykoms, Skaityti daugiau
Santuoka? Dar palauk, spėsim…
Jurgita STANKAUSKAITĖ
Susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai, – rašoma ne vienoje vaikų pasakoje. Dar neseniai pasakos virsdavo realybe ta prasme, kad du jauni žmonės, įsimylėję vienas kitą, tuoj ir susituokdavo. Šiandien pasakos pabaiga skambėtų šiek tiek kitaip: susipažino, įsimylėjo, susimetė skudurus ir taip sau gyveno…
Pastarosios pasakos pabaigos versija kelia daug diskusijų. Tai vienas iš šiuolaikinių porų gyvenimo įvaizdžių, kartais vadinamų naujoviškos šeimos modeliu. Skaityti daugiau