Gegužės mėnuo – pats gražiausias per visus metus: dienos ilgėja, pražysta kaštonai, alyvos skleidžia kvapus, nedrąsiai pradeda lįsti iš žemės salotų ar agurkų daigeliai. Ir ta sodri žaluma, kuri nuteikia žmogų viltingai. Anot mūsų dainiaus Maironio, „vien meilę norėtum dainuoti“. O šiais metais dangus dar pažėrė Šiaurės pašvaistės spalvų. Labai ryškiai ir netikėtai šioje geografinėje platumoje ji buvo matoma gegužės 11 dieną. Kam nepasisekė savo akimis stebėti, gali pasižiūrėti internete – feisbuke ne vienas publikavo ypatingo šviesos žaismo nuotraukas.

Gintarė Vektoriūtė

Mokyklos baigimas – tai svarbus gyvenimo momentas, kuris kartu ir liūdnas, ir kupinas laimės. Juk dvylika metų teko praleisti mokyklos suole. Prieš akis – brandos egzaminai ir svarbūs gyvenimo pasirinkimai.

Šių metų balandžio 26 d. Punsko Kovo 11-osios licėjų paliko jubiliejinė 65-oji absolventų laida. Paskutinio skambučio skambesys į platųjį pasaulį išlydėjo 31 jaunuolį. Abiturientus sveikino mokyklos direktorius Alvydas Nevulis, auklėtojos Birutė Vaičiulienė ir Alicija Krakauskienė, Seinų apskrities viršininko pavaduotojas Antanas Baudys, Seinų apskrities tarybos vicepirmininkė ir Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė, būrelių vadovai Asta Pečiulienė, Dainius Pavilonis ir Darius Valinčius, mokyklos savivaldos globėja Irena Nevulienė bei tėveliai. Tradiciškai renginio metu buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir į jaunesnių draugų, trečiokų, rankas perduota mokyklos vėliava.

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Nors balandis ir nuvylė orais po Velykų vasarinės temperatūros, tačiau nėra ko skųstis – viskam savas laikas. Kai kas visus orų kaprizus aiškina globaliu klimato atšilimu, bet turime pripažinti, kad visados balandį pasitaikydavo visko: ir vasariškos saulės, ir naktinių šalnų.

Kadangi orais džiaugtis nebuvo galima, tai bent sušildė rinkiminės aistros. Savivaldybių rinkimuose dalyvauja ir gerai pažįstami žmonės, tad ir emocijų daugiau. Nors Punsko valsčiuje antrojo turo išvis nebuvo, labai įnirtinga kova virė kaimynystėje, t. y. Seinų mieste ir Seinų valsčiuje.

(25 metus ėjus Punsko valsčiaus viršaičio pareigas)

Dvidešimt penkeri metai – tai, dzūkiškai sakant, „šmotas čėso“. Per tą laiką užaugo viena karta. Žymiai pakito gyvenimo sąlygos ir komfortas. Sparčiai vystėsi technologijos. Ne kartą keitėsi valdantieji. Pasikeitė geopolitinė Europos šalių padėtis. Apibendrinant amžiaus ketvirtį – žmogus jau yra įgijęs nemažai patirties ir prieina prie tam tikrų išvadų. Buvo visko: ir gerų akimirkų, ir slogių; ir baimės, ir vilties; pasiekimų ir pralaimėjimų…

Darius Vilimas

Šį pavasarį švenčiamos dvi svarbios istorinės sukaktys. Balandžio 4 d. NATO organizacijai sukako 75 metai, o keletą dienų anksčiau – Lietuvos narystės šioje organizacijoje dvidešimtmetis.

NATO, kitaip Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (pagal anglišką pavadinimo abreviatūrą), susikūrė 1949 m., kai po Antrojo pasaulinio karo Rytų ir Vidurio Europą okupavo sovietai. J. Stalinas tuomet dar neturėjo atominės bombos, tačiau tebesiekė visą pasaulį paversti savo įtakos zona. Daugelis Vakarų Europos valstybių bijojo Maskvos, todėl grėsmės akivaizdoje nutarė susivienyti. Istorija parodė, kad ši grėsmė niekur nedingo ir šiandien.

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros“ redaktorė

Pora mėnesių nebebendravome, todėl po ilgesnės pertraukos su malonumu atiduodu į Jūsų rankas naujausią pavasarinį „Aušros“ numerį.

Pastaruoju metu būta daug svarbių įvykių. Štai paminėjome tris jubiliejus, susijusius su NATO: balandžio 4 d. sukako šios organizacijos įkūrimo 75-metis, kovo 12 d. prieš 25 metus į NATO įstojo Lenkija, o Lietuva kovo 29 d. minėjo įstojimo 20-metį. Per pastaruosius du dešimtmečius lyg ir buvome ramūs dėl savo saugumo, tačiau 2022 m. Rusijai užpuolus Ukrainą priklausymą Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai ėmėme vis labiau vertinti ir domėtis, ar tikrai galime būti ramūs.

Jurgita Stankauskaitė

Kas gi buvo jo galvoje, kai tapė tokio grožio paveikslus, kai įsimylėjęs lietuvių liaudies dainas kūrė muzikines kompozicijas, kai raškė žodžių raides? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis labiausiai žinomas kaip tapytojas ir kompozitorius, betgi jis dar buvo ir rašytojas! Jo visapusiška menininko siela atsispindi įvairiopuose darbuose, kuriuos kūrė vos per dešimtmetį. Kaip suprasti tai, ką jis norėjo pasakyti tokiu trumpu kūrybinio gyvenimo periodu per spalvą ir figūras, natas ir melodiją, žodį ir sakinius? Įsiskaitykite ir įsiklausykite į šiuos M. K. Čiurlionio žodžius:

2024 m. Velykos

Sulaukėme Velykų – Kristaus prisikėlimo šventės. Ji siejasi su šviesa ir džiaugsmu. Po mirties ant kryžiaus, kai viskas, atrodė, žlugo ir baigėsi, Kristus prisikėlė ir visų mūsų gyvenimui suteikė naują prasmę. Tai skelbia džiugus varpų skambėjimas.

Velykos – tai pavasario džiaugsmo, gamtos atbudimo šventė. Krikščionims ji simbolizuoja Kristaus prisikėlimą. Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 d.

Vida Jolanta Stankevičienė

Š. m. kovo 11-ąją mūsų darželyje, kaip ir kiekvieną pavasarį, nuskambėjo, nuaidėjo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Šią dieną visi pagerbiame laisvės atgavimą, prisimename skausmą ir gedulą kovų dėl laisvės metų įvykių raidoje. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – iškovota galybė ir galimybė gyventi laisvai.