Pirmojo „Aušros“ numerio viršelis, 1960 m.

Petras Maksimavičius

Nežinau, ar atsimenate, kad šiemet sukanka lygiai 60 metų, kai dienos šviesą išvydo pirmasis Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos leidinio „Aušra“ numeris. Taigi 2020-ieji yra jubiliejiniai metai.

„Aušros“ redakcija, matyt, dar ne kartą šiemet primins apie šį jubiliejų ir pristatys „Aušros“ istoriją. Tikrai verta tai daryti, kadangi šešiasdešimt leidybos metų yra daug. Tai tūkstančiai parašytų, suredaguotų ir išspausdintų straipsnių. Dešimtys tūkstančių išsakytų minčių, pastebėjimų ar pasiūlymų, šimtai tūkstančių įamžintų įvykių. Tai nuostabi istorija, kuri jau niekur nedings. Juk praeityje niekas negali būti nepataisomai prarasta. Ją perduodame kitoms kartoms. Tegul tą surinktą informaciją naudoja kasdieniams darbams – rašo mokslinius darbus, ieško įkvėpimo tolesnei kūrybai, anūkams pasakoja apie tėvų ir senelių praeitį, rodo jiems nespalvotas ar spalvotas nuotraukas. „Aušra“ jau saugoma taip pat elektroninėje erdvėje, taigi dar greičiau pasiekiama ir tiems, kas gyvena tūkstančius kilometrų nuo Punsko ar Seinų. Tokiu būdu palaikome su jais ryšį, pranešame, kas vyksta mūsų krašte. Skaityti daugiau →

Šlynakiemio mokykla prieš karą

Janina Macukonienė

Ką rašė tuometinė lietuvių spauda apie švietimą mūsų krašte

Ankstesniame „Aušros“ numeryje pateikiau citatų iš M. Biržiškos knygos „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1918–1928 metų dienoraštis B. Šėmio iš laikraščių surinktas“, kurioje sukaupta nemažai medžiagos taip pat apie Punsko ir Seinų kraštą. Pristačiau informaciją apie politinius mūsų kraštiečių persekiojimus, prieš juos vykdomą smurtą, turto grobimus, lietuvių Skaityti daugiau →

Lietuvos lakūnų žūties metinių minėjimas, 2020 m.

Eugenija Pakutkienė

LLD Ščecino skyriaus pirmininkas Viktoras Buvelskis, dalyvavęs Lietuvos lakūnų žūties metinių minėjime, pranešė:

– Šiemet Stepono Dariaus ir Stasio Girėno didvyriško žygio ir jų tragiškos žūties minėjimo iškilmės buvo trumpesnės ir kuklesnės nei kasmet dėl su koronaviruso pandemija susijusių ribojimų. Dalyvavo garbingi svečiai: LR ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas, LR garbės konsulas Ščecine Vieslavas Viežchos (Wiesław Wierzchoś), Kauno savivaldybės delegacija ir kunigas, gynybos atašė Gytis Kazokas, Myslibužo miesto burmistras Piotras Sobolevskis (Piotr Sobolewski) su atstovais Skaityti daugiau →

Aldona Vaicekauskienė

Aldona Vaicekauskienė

Šiemet rugpjūtį per Žolinių šventę Punske nevyko jokie renginiai. Tuo pačiu nebuvo ir tautodailininkų mugės. Žinant, kad ji nevyks, dažnam kildavo įvairiausių klausimų. „Jus dažnai tekdavo matyti  per Žolinių šventę Punske besisukiojant bažnyčios aikštėje tarp tautodailininkų. Ar tai tik noras pasigrožėti dirbiniais, ar kas daugiau?“ Tokį klausimą prieš kelis mėnesius man uždavė žurnalistė Jurgita. Pažadėjau pasiknaisioti savo atmintyje ir turimuose šaltiniuose, nes labai svarbu grįžti į mugių pradžią, į tuos laikus, kai viskas prasidėjo. Pačiose pirmose mugėse buvau daugiau aktyvi stebėtoja, vėliau padėjėja, o nuo 2000-ųjų pradėjau organizuoti mugę pagal savo koncepciją, norėdama, kad ji būtų išskirtinė, kad tautodailė užimtų deramą vietą. Pirmieji mano padėjėjai buvo vyras Jurgis ir vaikai. Pirmaisiais metais tai jie padėdavo statyti palapines, o jau nuo 2002-ųjų buvo gaminami ir vėliau surenkami mediniai nameliai. Sunku buvo išaiškinti „baronkininkams“, balionų ir saldainių pardavėjams, kad reikia erdves atskirti. Po ilgų derybų buvo pasiektas kompromisas, bet kova dėl vietos kiekvienais metais tęsdavosi, nes visi norėjo būti arčiau šventoriaus laiptų.

Žolinės Punske tai ne tik procesija Skaityti daugiau →

Seinų kunigų seminarijos rūmai

Algimantas Katilius

Juozapas Jonas Arnastauskas gimė 1870 m. liepos 10 d. Strazdiškių kaime, Šunskų parapijoje, valstiečių šeimoje. Pradžios mokslus greičiausiai baigė Šunskuose. Marijampolės gimnazijoje mokėsi 1882–1887 m. ir baigė keturias klases. Po gimnazijos pasuko į Seinų kunigų seminariją, į kurią įstojo 1887 m. liepos 4 d. Iš viso tais metais buvo priimta devyniolika naujų klierikų. J. J. Arnastausko kurso draugas buvo Motiejus Gustaitis. Klierikai, kaip ir kitais metais, buvo dviejų tautybių: lenkai ir lietuviai. Iš jų gimimo vietų galima spręsti, kad lietuvių tautybės klierikų buvę daugiau – keturiolika, vienas buvo iš Lazdijų miesto ir keturi iš lenkiškų parapijų (iš jų trys bajoriškos kilmės). Mokslas Seinų kunigų Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Atsisveikinome jau su mūsų numylėtais sparnuočiais. Iki šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.) gandrai palieka mus, kad vėl susitiktume kitą pavasarį. Tai ryškiausias besibaigiančios vasaros signalas. Su saulės atsitraukimu keičiasi ir mūsų gyvenimo ritmas. Su vasara ir atostogos jau eina į pabaigą. Tačiau daug kas dar gyvena prisiminimais. Todėl mūsų „Aušroje“ rasite vasaros akcentų, nuotraukų su gamtos veidų portretais, Žolinės vainikų.

Mūsų įprastą gyvenimą ilgam laikui pakeitė vis dėlto nenorįs pasitraukti koronavirusas. Per vasarą jis pasiekė ir Seinų apskritį, kuri ilgokai buvusi Skaityti daugiau →

Valstybinis studijų fondas

Lietuvos valstybinis studijų fondas kviečia užsienio lietuvius, studijuojančius vientisose arba antrosiose studijų pakopose Lietuvos aukštosiose mokyklose, nuo 2020 m. rugpjūčio 26 iki rugsėjo 30 dienos teikti paraiškas valstybės paramai gauti. 

Studentai gali pretenduoti į dviejų rūšių paramą: stipendiją ir/ar vienkartinę socialinę išmoką.

Skaityti daugiau →

kunigas Marius Kernavėje

Božena Bobinienė

Prabėgo vieneri metai, kai iš Punsko į Žiežmarius išėjo šešerius metus mūsų parapijoje vikaravęs kunigas Marius Talutis. Neseniai sužinojome, kad Kaišiadorių vyskupo dekretu jis tapo dviejų parapijų – Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės ir Musninkų Švč. Trejybės – administratoriumi. Klebono pareigas pradėjo eiti šių metų rugpjūčio pradžioje. Labai džiaugiamės tokia žinia ir linkime kunigui Mariui kuo geriausios kloties priimant naujus iššūkius.

Božena Bobinienė: Lygiai prieš metus išlydėjome Jus iš Punsko parapijos. Kas per tą laiką pasikeitė Jūsų gyvenime?

Kun. Marius Talutis: Skaityti daugiau →

Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Jurgita Stankauskaitė

Mūsų krašte liepos mėnuo siejamas su Klojimo teatrų festivaliu Punske ir skanaus juoko pliūpsniais sename skanseno kluone. Visi šių metų renginiai, pakibę ant nežinomybės kabliuko, skatina apie juos pamąstyti šiek tiek plačiau. Klojimo teatras garsus savo komedijomis, kurių populiarumas mūsų krašte nemažėja jau dešimtmečius. Atsakymų į klausimus, kas mus juokina ir iš ko mokame juoktis, ieškome su Jolanta Malinauskaite-Vektoriene – Punsko lietuvių kultūros namų teatrų (klojimo teatro, „Kregždutės“, „Kregždės“) režisiere, kuri jau trylika metų ir, kaip pati sako, „kad būtų juokingiau“ – nuo 2007 m. balandžio 1 d., sukasi ant LKN malūno sparnų. Su šiuo žmogumi galima „iš dūšios“ pasikalbėti ir pasimokyti juoktis iš savęs. Anot jos, jeigu į gyvenimą žiūrėsime su tam tikru atstumu, tai ir sveikas humoro jausmas mus lydės.

Jurgita Stankauskaitė: Jolanta, kokia šiandien Tavo nuotaika, šiuo keistu pandemijos metu?

Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė: Čia kaip su ta stikline vandens. Kiek joje matome vandens? Vienam stiklinė pusiau tuščia, o kitam pusiau pilna. Manau, kad jeigu žmogus turi vidinio optimizmo, jaunatviško maksimalizmo ar vidinės energijos, tai jis sakys: „O, pusę stiklinės vandens dar turiu!“ Tad viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsime į šį laikotarpį, kuris iš tiesų duoda daug visokių pamąstymų, Skaityti daugiau →

Devo Kūno šventė Seinuose, 2020 m.

Petras Maksimavičius

Lietuvoje ne tiek ir daug žmonių, kurie „supranta“ Lenkiją. Kai kam šis sakinys gali nepatikti, todėl paguosdamas pridursiu, kad Lietuvą „suprantančių“ lenkų dar mažiau. Nemažai Lietuvos politikos analitikų, mokslininkų, valstybės tarnautojų, ekonomistų, žurnalistų ar meno kūrėjų analizuoja informaciją apie geografiškai ir istoriškai artimą kaimynę. Nieko čia keisto. Kaimynus reikia pažinti ir gerai su jais sugyventi. Tačiau visų pirma reikia juos suprasti. Sakysite – sudėtingas klausimas, jeigu net patys lenkai šiandien tarpusavy nesusikalba ir vieni kitų nesupranta. Ne visai.

Gyventojų apklausas rengiantys specialistai retkarčiais bando patikrinti, kaip palankiai vertiname rusus, vokiečius, vengrus ar… lenkus. Tai subjektyvios nuomonės, kadangi mūsų nuotaikas dažnai paveikia nūdienos įvykiai, apie kuriuos praneša naujienų agentūros. Tačiau taip pat daug stereotipinių nuostatų, kurios formavosi dešimtmečiais. Juk dažnai girdime, kad lenkas sunkiai sukalbamas, derybų metu gerbia tik lygiaverčius partnerius, hiperbolizuoja savosios šalies praeitį, bet taip pat geba būti svetingas ir demonstruoja aristokratiškas manieras. Kiek čia tiesos? Skaityti daugiau →