Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Pripratę buvom prie įvykių, nuolatinio judėjimo, skubėjimo. Ir štai staiga, vieną akimirką sustojame. Netikėta. Neįtikėtina! Kasdien mus lydi iš televizijos ekranų gąsdinančios informacijos apie pasaulį apėmusią pandemiją, apie diena iš dienos augantį aukų skaičių. Šiandien, kai rašau šį vedamąjį, užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius siekia beveik 1350000 žmonių. Kai Jus pasieks šis „Aušros“ numeris, jų tikriausiai bus žymiai daugiau. Kaip tad gyventi naujomis sąlygomis? Užsidarius namuose, be galimybės išeiti į bažnyčią, pas kirpėją, trumpam pas draugę atsigerti kavos? Vieni bando gyventi lyg ir normaliai, užsidėję kaukę Skaityti daugiau →

Rytis Motiejūnas

Šių metų pavasaris atėjo netikėtai. Regis, ką tik mus puolė netikėtos kovo šlapdribos ir vėjai (šiaip žiemos juk beveik ir nebuvo), o jau šv. Velykų išvakarėse sulaukėme tikros kaitros. Gamta palengva pražysta žaluma, o nustebę paukščiai žiūri į tuštokus laukus ir pievas.

Šiemet iškilmingai minėtas Kovo 11-osios trisdešimtmetis greitai pasimiršo, užgožtas kitų svarbių įvykių. Kas dabar dar atsimena pasipiktinimą, sukeltą vienos uostamiesčio lietuviškos gimnazijos rusų kalbos mokytojos, pamokoje išdergusios Lietuvą? Ar buvusią „metų mokytoją“ [!], Kaune savo mokiniams pasakojusią apie būtiną eutanaziją seneliams? Atšventę 30-ąjį valstybės atkūrimo gimtadienį ir dar suspėję dalyvauti kasmetėje Kaziuko mugėje Vilniuje, lietuviai pasinėrė į kovą su naujosiomis ligomis. Iš pradžių diskutuotojai dalijosi į tuos, kurie bijojo epidemijos masto, ir tuos, kurie sakė, kad ši liga visai nebaisi, nes tai neva tik nauja gripo atmaina. Pastarieji, beje, dabar gerokai pritilę. Ką mes turime? Nežinomos kilmės agresyvų, ypač limpantį virusą, kuris kimba prie daugelio, tačiau negailestingai šienauja senolius ir žmones su silpna imunine sistema, turinčius Skaityti daugiau →

Bundantis pavasaris

Petras Maksimavičius

Gavėnia – tai krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas. Sakoma, kad tai sena tradicija, kuri siekia ikikrikščioniškus laikus, tačiau jos prasmė beveik nepakitusi iki mūsų laikų. Malda, atgaila, geri darbai, susimąstymas, maisto ar gėrimų kiekio ribojimas. Visa tai reikalinga žmogui, kad… sustotų, pailsėtų, pagalvotų apie savo gyvenimą ir jo prasmę.

Ar pasaulis po šios viruso pandemijos pasikeis? Kaip atrodys švietimo ar sveikatos apsaugos sistema? Gal sustos globalizacijos procesas? Ar sugrįš tikėjimas, jog žmonėms svarbu ne tik šalies ekonomikos augimas, bet ir dvasiniai dalykai? Skaityti daugiau →

Eugenija Pakutkienė

užrašė: Eugenija Pakutkienė

Nelangvas gyvenimas, jei liga ir sanatvė… Vaikystė da šokia tokia. Augau su trim sesutėm, dzvi mirė kaulų dzovu mažos. Buvo da du brolukai, ale abudu numirė: vienas brolis vyrausias, 11 metų už mani vyresnis buvo, o kitas buvo jauniausias – mažas, cik užgimis mirė. Da Agurkių kaimo kapinaitėse pakavotas. Tynajus sanovėj cik gimusius kavoj. Sesuoj užaugus išėj in marcas Pelaliuose, o aš likau viena pas tėvus.

Vyras da su mano tėti kasė šulnius. Buvo jam saugiau kasc, nor tėtė mano tadu jau vyresnis žmogus buvo. O kap numirė, mano vyru teko pacam. Tai kap jau liko vienas, buvo sunkiau ir ne visadu galėj pasicikėc kitu, kas priiminėj jo iškastų šulnin žamį – išsuka jo iškastų iš šulnio žamį… Kiek sykių barausi, sakiau: „Inlaisdzinėk graižus, bagi gali žamė užgrūc.“ Tai ne – visadu be graižų, ba patogiau ir smagiau, graicau kasasi, kap be inlaistų graižų. Nepaklausė ir vis be graižų kasė, rizikavo, kad gali žamė užvirsc. Iki čėsi, sako, viedras vandenį nešoja. Tep ir jam buvo. Cik ne iš šonų žamė gruvo, o nukrito sukamas viedras su žami… Ale lemtis visgi buvo, kad ne žamė užgruvo, o nukrito sukamas viedras su žamėm jam an kupros ir suluošino jau likusiam gyvenimu. Nugarkaulis neacistatė, ir liko prikauscytas visam laiku an vežimuko, ir man amžinas ligonis. Viena kaimynė, macydama, kap man sunku, tai Skaityti daugiau →

V. Pečiulis prie 1959 metų laidos „Pontiac“ automobilio

Vytautas Pečiulis

Atvykau į Sudburio miestą (tai buvo mano pirmoji gyvenamoji vieta). Jis esąs kalnuotoje Ontarijo provincijos šiaurinėje dalyje. Čia pagrindinė pramonė – nikelio gamyba. Kasyklose iškasamas akmuo, kuriame daugiausia nikelio, mažiau aukso, sidabro, platinos, vario ir kitų metalų. Sakyta, kad išgautas auksas padengia visas darbo išlaidas, o kiti metalai duoda pelno.

Iš traukinių stoties važiuojant per miestą viskas atrodė pasakiškai – visur apšviesta, mirga reklamos. Labiausiai liko atmintyje pastatas, kurio Skaityti daugiau →

Janina Macukonienė

Janina Macukonienė

Taip žaismingai buvo pavadinta internete paskelbta filmuota medžiaga, kur istorikai kalbėjo apie Kazimiero Prapuolenio knygą „Romos užrašai“, kurią, pagal autoriaus dienoraštį, rašytą daugiausia Romoje 1916–1921 m., sudarė, taip pat įžangą ir komentarus parašė Remigijus Misiūnas. Ją 2009 m. išleido Vilniuje leidykla „Bonus Animus“. Ta knyga prieš kelis mėnesius su kitomis dovanotomis pateko į „Žiburio“ mokyklos biblioteką. Apsidžiaugiau, kad gavome naujos medžiagos apie Seinuose leisto „Šaltinio“ redaktorių, o tuo pačiu ir apie miestą, tačiau peržvelgusi ir nedaug suradusi informacijos apie K. Prapuolenio gyvenimo Seinuose laikotarpį (nuo 1904 gegužės iki 1909 m.), knygą atidėjau į šalį. Skaityti daugiau →

Prelatas Edmundas J. Putrimas

Jėzus patepė neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“. Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. (Jn 9, 6-7)

Išgyvename neeilinį laiką, kai mums įprasta pasaulio tvarka yra sujudinta iš pačių pamatų, ir mūsų širdys prisipildžiusios nerimo, nežinomybės dėl ateities.

Šiuo išbandymų laiku nei vienas nesame apsaugotas ir pavojaus akivaizdon visi stojame kaip viena didelė šeima. Kad įveiktų viruso keliamą grėsmę, pasaulis užsidaro, izoliuojasi, viskas aplink tarytum sustoja. Tačiau niekas negali apriboti ar sustabdyti mūsų dvasinio gyvenimo ir augimo. Kad ir kur būtume užsidarę Skaityti daugiau →

iškilmių dalyviai

Eugenija Pakutkienė

2020 m. kovo 1 d. Seinuose mišiomis ir šventine programa „Lietuvių namuose“ paminėta lietuvių tautos globėjo šventojo Kazimiero diena. Pirmiausia iškilmingose šventose mišiose Seinų bazilikoje melstasi už šv. Kazimierą, prašant jo užtarimo kiekvieno kasdienoje. Tai garbei šv. mišias atnašavo kun. Jaroslavas Kalinovskij, sveikino, laimino, linkėjo kloties ir šv. Kazimiero pritarimo – draugijai, nariams, maldos grupei. Mišiose giedojęs Seinų lietuvių choras šv. Kazimierą pagerbė sugiedoję Skaityti daugiau →

Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redkaotrė

Laukėme, laukėme už lango krentančių snaigių ir stebuklingais raštais numargintų stiklų. Nesulaukėme. Tik visai netikėtai pamiškėse pamatėme vėl krykštaujančias gerves, jau ir gandrai, sako, sugrįžę. Tačiau mažai kas pastebi šiuos pavasario pranašus – mūsų dėmesį, pokalbius ir mintis užgožė virusas, pernai metų gale Kinijoje pasirodęs ir ne vieną tūkstantį žmonių gyvybių visame pasaulyje nusinešęs naujasis koronavirusas.

Staiga viskas pasikeitė. Gyvenome šiltą, patogų ir sotų gyvenimą. Pirmiausia, jautėmės saugūs ir ramūs ne tik dėl šios dienos, bet ir rytojaus Skaityti daugiau →

„Geležinės uždangos” likučiai Lietuvos-Lenkijos pasienyje

Petras Maksimavičius

Straipsnio pavadinimą galite suprasti arba aiškinti taip, kaip Jums labiau patinka. Tai gali būti kelios nepriklausomybės pasienyje arba (vienos) nepriklausomybės pasienis. Manau, kad tiek vienas, tiek kitas apibūdinimas mūsų kraštui gali būti tinkamas. Nerašysiu apie 1918 ar 1990 metų istorinius įvykius. Daugiau ar mažiau apie tai žinome. Informacijos daug ir ji nesunkiai pasiekiama.

Pamąstyti apie įvairius nepriklausomybės simbolius paskatino dvi šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Jos skirtingos, bet kartu kai kuriais aspektais labai panašios. 1918-ieji ir 1990-ieji tapo reikšmingų pokyčių, kurie vyko Lietuvoje ir šalia jos, kulminacija.

Nuo neatmenamų laikų žmonės ieškojo įvairių simbolių, kuriais apibūdindavo savo siekius, išreikšdavo emocijas, parodydavo vertybes, kuriomis jie vadovaujasi. Tai būdinga tiek individams, tiek bendruomenėms ar dar platesniems dariniams, tarkime –  tautoms. Tokia jau žmogaus prigimtis. Jis ieško prasmės tame, ką daro, arba įvairiais simboliais pateisina savo sprendimus. Taigi, vieni stato tikrus arba „nematomus tiltus“, kiti įtvirtina arba ardo sienas, dar kiti ieško atsakymo, kodėl taip, o ne kitaip pakrypo žmonių Skaityti daugiau →