Pirmojo „Aušros“ numerio viršelis, 1960 m.

Petras Maksimavičius

Nežinau, ar atsimenate, kad šiemet sukanka lygiai 60 metų, kai dienos šviesą išvydo pirmasis Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos leidinio „Aušra“ numeris. Taigi 2020-ieji yra jubiliejiniai metai.

„Aušros“ redakcija, matyt, dar ne kartą šiemet primins apie šį jubiliejų ir pristatys „Aušros“ istoriją. Tikrai verta tai daryti, kadangi šešiasdešimt leidybos metų yra daug. Tai tūkstančiai parašytų, suredaguotų ir išspausdintų straipsnių. Dešimtys tūkstančių išsakytų minčių, pastebėjimų ar pasiūlymų, šimtai tūkstančių įamžintų įvykių. Tai nuostabi istorija, kuri jau niekur nedings. Juk praeityje niekas negali būti nepataisomai prarasta. Ją perduodame kitoms kartoms. Tegul tą surinktą informaciją naudoja kasdieniams darbams – rašo mokslinius darbus, ieško įkvėpimo tolesnei kūrybai, anūkams pasakoja apie tėvų ir senelių praeitį, rodo jiems nespalvotas ar spalvotas nuotraukas. „Aušra“ jau saugoma taip pat elektroninėje erdvėje, taigi dar greičiau pasiekiama ir tiems, kas gyvena tūkstančius kilometrų nuo Punsko ar Seinų. Tokiu būdu palaikome su jais ryšį, pranešame, kas vyksta mūsų krašte.

Rašyti ir redaguoti „Aušros“ straipsnius niekada nebuvo lengva. Esame pratę sakyti, kad sunkiausias periodas, kuomet Lenkijoje siautėjo cenzūra, jau nukeliavęs užmarštin ir nuo 1989 m. negalioja jokios rašymo ar redagavimo taisyklės. Taip nėra ir niekada nebus. Cenzūra – ar išorinė, ar vidinė – visada buvo ir bus. Šiandien ji prasideda rašančiojo galvoje ir dažnai neleidžia parašyti to, ką galbūt vertėtų. Visuomet reikia pasverti, ar pateikta informacija, išreikšta nuomonė atneš daugiau naudos ar nuostolių bendruomenei. Tokia yra žiniasklaidos prigimtis. Kiekvienas leidinys ar žiniasklaidos priemonė vykdo savo užsibrėžtą misiją, stengiasi pasiekti tikslus, tačiau taip pat yra priklausoma nuo įvairių vidinių ar išorinių įtakų. Tai patiria ne tik „Aušra“, bet ir „The New York Times“, „The Guardian“ ar „Komsomolskaja pravda“.

„Aušra“ niekada nebuvo komercinio pobūdžio leidinys, todėl, mano įsitikinimu, tai žymiai „komplikuodavo“ redakcijos darbą. Čia skelbiama informacija niekada netarnavo pelno siekimui ar skaitytojų linksminimui. Todėl nei vienas redaktorius ar LVKD (LLD) vadovas neturėjo moralinės teisės pasakyti: „Nusibodo. Bankrutuojame.“ Negalėjo priimti sprendimo nutraukti leidybą arba elgtis tiek neatsakingai, kad ji būtų nutraukta. Gal tai ir gelbėdavo „Aušrą“ įvairiais gyvavimo laikotarpiais, nepaisant finansinių nepriteklių ar kitokių negerovių.

Gerai, pakanka moralizuoti ir idealizuoti. Geriau pacituosiu Jums „Aušrą“. Į rankas paėmiau 1974 metų ketvirtą numerį.

„Šlynakiemis. Čia gegužės 10 dieną įvykusio ratelio atskaitinio-rinkiminio susirinkimo metu buvo išrinkta nauja ratelio valdyba, kurios pirmininke buvo išrinkta Kaizytė Birutė, sekretoriumi Rėkus Albinas ir kasininke Kalinauskaitė Julija. Susirinkusiems buvo demonstruojamos lietuviškos kino juostos. Dalyvavo 54 kaimo gyventojai.“

„Saviveiklininkai iškylauja. Liepos 19-21 dienomis Klevų ratelio saviveiklininkai surengė išvyką į Olštino vaivadiją. Išvykoje dalyvavo 20 asmenų. Tai nebuvo paprasta ekskursija. Pirmiausia dėl transporto priemonės. 300 km įveikėme traktoriumi. Tiksliau pasakius – priekaba, skirta vaikams į mokyklą vežioti. Tokia lėta transporto priemonė leido daug pamatyti ir pasigrožėti nuostabiais Mozūrijos gamtovaizdžiais ir gausiais istoriniais paminklais. <…> Nelemta mums buvo privažiuoti namus be nuotykių. Štai prie pat Suvalkų sugedo traktorius, ir kelionę reikėjo baigti autobusu.“

„Aušra” 1974 m.

„Aušros“ prenumeratorių dėmesiui! „Aušros“ redakcija ir LVKD Centro valdyba skelbia laikraščio 1975 metams platinimo konkursą. Visi, norį dalyvauti konkurse, platina „Aušrą“ savo gyvenamose vietovėse. Prenumeratai antspauduotus lapus išduoda redakcija ir LVKD Centro valdyba… <…> Prenumeratos rinkėjai, kurie surinks daugiausiai prenumeratos, bus apdovanoti vertingomis dovanomis.“

„Seinai. Gegužės 9 dieną, Pergalės šventės metu, įvyko lietuvių karo veteranų, dalyvavusių 1939-1945 metais karuose prieš hitlerinius grobikus, susitikimas su Draugijos prezidiumu. Susitikime dalyvavo ir kalbą pasakė LJDP Seinų apskrities komiteto pirmasis sekretorius V. Koziol.“

Tai tik kelios citatos. Beveik prieš 50 metų (1974 m.) „Aušroje“ buvo rašoma apie lietuvių kultūrinį gyvenimą Seinų apskrityje, Žagarių kaimo saviveiklininkai skundėsi, kad trūksta jiems meno vadovo. P. Dapkevičius rašė, ką matė Lazdijuose, o A. Uzdila aptarė lenkų kalba išleistus lituanistinius leidinius. Kronikoje aprašyta Varšuvoje gyvenančių lietuvių veikla ir Vroclavo lietuvių dainų ir šokių ansamblio „Vilnelė“ koncertai. J. Karčiauskas aptarė draugijos darbą su lietuviškomis mokyklomis ir mokiniais, o A. Vanagas nagrinėjo, kur senovėje gyveno baltai. Punsko vidurinės mokyklos mokinė Onutė Paransevičiūtė aprašė mokinių ekskursiją Krokuvos vaivadijoje.

Žinoma, to meto „Aušroje“ turėjo taip pat likti vietos tam, kas vyko „Tarybų Lietuvos padangėje“. Tačiau propagandiniais sumetimais kurta informacija jokiu būdu neužgožia tikros apie LVKD ratelių susitikimus, pastatytus vaidinimus, veikiančius ansamblius, meno vadovus ir kt. Taigi ano laikotarpio ir šiandienė „Aušra“ šiuo požiūriu nedaug kuo skiriasi.

Šiandien kartais girdžiu sakant, kad „Aušroje“ šiek tiek per daug kronikinio pobūdžio informacijos, kad aprašomi tarsi neesminiai įvykiai, mokinių ekskursijos ar vardijami parodytų vaidinimų pavadinimai. Taip. Kai esame tų įvykių liudininkai, ši informacija gal ir atrodo nereikšminga. Tačiau praėjus 50 metų jos svarba didėja. Ne tik sugrįžta prisiminimai, bet ir išsaugomos žmonių pavardės, jų išsakytos mintys ir nuveiktų darbų aprašymai. Išsaugoti ryšį su savąja istorija labai svarbu, nes taip tvirtėja mūsų tautinė tapatybė ir ryžtas rūpintis savo krašto ateitimi. Tikiu, kad „Aušra“ padeda tai daryti. Apie tai liudija vis dar nemažėjantis žurnalo prenumeratorių ratas bei įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenančių ir e-ausra.pl svetainėje apsilankančių skaitytojų skaičius.

„Aušra“ skaitoma taip pat Lietuvoje. Tai geras įrankis palaikyti ryšį su Lietuvos valstybe, dalintis su ja aktualia informacija apie mūsų džiaugsmus ir rūpesčius. „Aušroje“ publikuojami straipsniai kartais perspausdinami arba cituojami Lietuvos žiniasklaidos priemonėse ir tokiu būdu pasiekia dešimtis tūkstančių tautiečių.

Taigi rašykite, skaitykite ir prenumeruokite „Aušrą“! Įdomumo dėlei pridursiu, kad 1960-aisiais pirmasis „Aušros“ numeris kainavo tiek pat, kiek kainuoja vienas „Aušros“ numeris 2020 m. – 2 zlotus.