Seniai tep buvo. Pamiškėj gyveno du neturtyngi kaimynai Anupras ir Pranas. Šitas turėjo karvį, anus arklį ir avį. Tep nusgyveno, kad neturėjo ko vaikam duoc valgyc nei vienas, nei kitas.

Sykį Anupras nuvėjis miškan prislupė samanų an galo maišo, parsinešė namo ir nukirpis avį in tų pacį maišų, kur an dugno buvo samanos, sudėjis tas vilnas išsiruošė turgun, kad pardavis galėtų duonos nupirkc sau ir vaikam. Aidamas susiciko ir kaimynų Pranų. Tas nešė in turgų riešutų visų maišų, kur an dugno buvo negeri riešutai. 

Tas ir sako: „Ko ca mum aic, gerau apsimainom maišais“. Anupras pažūrėjis suciko, cik sako: „Turėtai man duoc du grošus priedo, ba gi vilna brangesnė už riešutus“. Pranas suciko. Jis sako: „Gerai, aduosiu, cik dar neturu. Kap kitų sykį susiciksim, tai aduosiu“. Ir tep abudu susimainė maišais ir sugrįžo namo.

Nugi Anupras išbėrė riešutus, žūro, kad cik an viršaus maišo geri, o apacoj tušci riešutai. Žūro, kad apgautas, alia nieko – misna sau – aš irgi apgavau. Kiek palaukis nuveina pas Pranų ir raikalauna tų dzviejų grošų. O tas pamatė pro langų, kad ateina kaimynas, tai pro duris, ir aina jo pasicikc. Abudu pasišnekėjo, ir Pranas sako: „Oi, brolyti, dabar neturu tų grošų. Jau kap kitų sykį pasimacysim, tai aduosiu“. „Nu gerai, jei sakai – kitų sykį, tai kitų“. Ir grįžo namo.

Alia po poros dzienų ir vėl aina, ba jam rūpi ciej du grošai. Pranas spėjo pamacyc, kad ateina Anupras, ne juokais išsigando. Ir kų ca an graito sumislyc? Acigulė lovon ir liepė žmonai pasakyc, kad numiris. Tep ir buvo. Žmona išėjo laukan ir kad verkia, tai verkia, ir sako, kad vyras numirė. „Vaje, vaje, tai palydėsiu ir aš sykiu in kapus“, – sako Anupras. „Alia šandie jo nelydėsim“, – sako Prano žmona. O Anupras in tai sako: „Kad ir tris dzienas lauksiu, vis ciek palydėsiu, jau tokias jis man buvo geras kaimynas…“

Žmona nuvėjo pas vyrų paklausc, kas daryc. Pranas nieko nelaukis sako: „Tai nuveik pas popų ir sutark laidotuvių dzienų, ir paprašyk, kad laistų iš vakaro innešc grabų in cerkvį. O nakcu aš ty kap nor pabėgsiu“.

Tep ir buvo. Cik kap grabų paliko cerkvėj su nebi numirėliu ir jau visi išėjo namo, tas Anupras nesitraukia nei an minutės no savo, kap sakė, gero kaimyno, ir viskas. Sako: „Aš ca prie jo budėsiu per nakcį“. Ir liko sykiu cerkvėj. Acisėdo prietamsin kampukan ir snaudė sau.

O tuom čėsu pro ty ėjo keturi vagys. Pamatė, kad ty žiba, tai ir užėjo. Išsiėmė vogtus daiktus ir dalinasi: ca man, ca tau, ca jam, ir tep toliau… Pinigus dalino. Paskui sako: „Liko šautuvas. Katris pataikis in numirėlį tep, kad iš sykio nulėktų galva, tai tam ir teks šautuvas“. O tas grabi viskų girdzi. Cik išgirdo apie tai, kad in jį šaus, tai kap šoks iš grabo, kap ims rėkc, kad nešautų. Vagys kap išsigando, ko cik priepuolio negavo, vienas per kitų pro duris spruko.

Anupras išlindo iš prietamsio kampo ir sako: „Tai dabar abudu pasidalinam tais paliktais vagių daiktais ir pinigais“. Ir pradėjo dalycis.

O vagiam parūpo irgi ciej daiktai. Vienas kitam sako: „Aik pažūrėc“. Nei vienas nenori, bijosi. Alia vienas insidrąsinis sako: „Palaukit, aš ainu“. Ir nuvėjis pirmiausia per langų pažūrės. Nugi mato, kad dzviese ko tai derisi. Insiklausis nugirdo, kad dėl dzviejų grošų tep ginčinasi. O kap anus pamatė, kad kas žūro pro langų, griebė kepurį ir sako: „Te, imk, Anuprai, šitų kepurį vietoj dzviejų grošų“.

Vagis viskų matis kap be dūšos, kiek kojos nešė atlėkė pas draugus ir sako: „Žinot, kiek ty jų, numirėlių, daug turi būc? Ba va mūs pinigų visų krūvų pasdalino, visiem išėjo cik po du grošus, o macyc – vienam pribrokavo, tai kepurį davė vietoj dzviejų grošų“. Tai jau neraikėjo vagiam nieko, dūmė iš tynajus, kiek kojos nešė.

O kaimynai irgi turėjo stroko. Alia aprimį parėjo namo. Parsinešį ciek pinigo grait prasgyveno ir gražai iki mircies broliškai sutarė, ir jau nieko nei vienam iš jų neraikėjo.