Jurgita Stankauskaitė

Šių metų spalio 24 dieną mūsų visuomenei pristatytos Punsko licėjuje vykusios kūrybinės dirbtuvės „Praeities vaizdai dėlionėse“, kurioms skirtą vaizdo įrašą galima rasti interneto portale punskas.pl. Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad ir aš buvau pakviesta ne tik apžiūrėti trečios klasės licėjaus mokinių grupės darbo, bet ir pasidalyti savo nuomone (kuri liko už kadro), pirmą kartą akimis ir rankomis pačiupinėjus sukurtą dėlionę. Taigi neužrašytą savo žodį mielai perkelsiu į lapą, kad būtų aiškiau, kas ir kodėl sukūrė dėliones; kas jose vaizduojama ir kur jas galima dėlioti; kokią turi išliekamąją vertę.

Kaip žinia, šiandien Punsko licėjaus moksleivių veikla po pamokų neapsiriboja šokiais ir dainomis. Atrodo, kad dabar jaunimas turi daug daugiau galimybių rinktis papildomų užsiėmimų nei prieš gerą dešimtmetį. Be to, rodos, moksleiviai patys, niekieno neverčiami, veržiasi į įvairias žinių erdves ir tikrai nenuobodžiauja. Visur suspėja! Šių kūrybinių dirbtuvių vedėja (nors labiau tiktų sakyti „globėja“) – mokytoja Alicija Krakauskienė. Jaunimas dirba kūrybinį darbą: pats ką nors susigalvoja arba idėjų pažarsto mokytoja. Tik imk ir rankiok, kurk ir lipdyk! Arba dėliok.

Šį kartą moksleivių grupė ėmėsi netradiciškai dėlioti praeitį ir dabartį – sukūrė tradicines dėliones su neįprastais vaizdais. Ant stalo pabertos dėlionės nepriminė kažkur namų spintoje užkišto 500 ar 1000 kibukų kalnų ar laivo paveikslo. Nieko panašaus. Moksleiviai dėliojo mūsų krašto menininkių paveikslų ir grafikos, istoriškai svarbių objektų nuotraukų, senų fotografijų dėliones. Jos stipriai susijusios su anksčiau parengtu albumu „Praeities vaizdai dėlionėse“. Tai laminuotų puslapių ryšulėlis, kuriame gana plačiai ir nepaprastai įdomiai atpasakojama Punsko ir Seinų krašto istorijos dalis. Albumas supažindina skaitytoją su Punsko bažnyčios aikštės, Punsko choristų nuotrauka, kurioje matyti žinomos lietuvių rašytojos Ramutės Skučaitės senelis Miltakis, gyvenęs Punsko „špitolėje“. Čia pat akį užkabina naujų laikų nuotrauka – „špitolės“ lauko durys (aut. Dominyka Pečiulytė). Kyla klausimas – kaip visa tai susiję? Mokyt. Alicija paaiškina labai paprastai: nė vienam mokiniui nebūtų buvę įdomu vartyti senas nuotraukas ir skaityti jų aprašymus. Reikėjo ieškoti sprendimo, kaip jaunimą sudominti savo krašto istorija, kuri paprastai perteikiama vadovėlių kalba neturi jokios prasmės. Sugalvojo, kad senose nuotraukose ieškos iki šių laikų išlikusių elementų arba objektų, sąsajų su menu. Taip sena Punsko bažnyčios aikštės nuotrauka su senąja „špitole“ tapo pirmuoju kelionės tašku, atvedusiu prie nukeltų, bet išlikusių mėlynų jos durų. Durys suveda su senaisiais pastato gyventojais. Jų mėlynumas ir neįprasti sukaltų lentų raštai nukreipia mintis į jų reikšmę. Albume pateikiama durų simbolika, analizuojama jų esmė senajame lietuvių gyvenime, kai durys buvo ne tik vieta, pro kurią patenkama į namus. Durys skyrė dvi skirtingas erdves – namų židinio ir lauko, du gyvenimus – svetimo ir savo, du taškus – pradžią ir pabaigą.

Kitame puslapyje akis numargina mūsiška lovatiesė, kuri labai susijusi su anksčiau matyta choristų nuotrauka. Seniau kaimuose statomų vaidinimų metu pasirodydavo ir choristai. Šių artistų scena visuomet būdavo puošiama lovatiesėmis. Ši mada dar ilgai gyvavo mūsų krašte. Galima pridurti, kad ir sąskrydžio scena neapsieidavo be margų lovatiesių. Nuo jų gražiai pereinama prie audinių ir audėjų, vėliau ir prie senos žmonių aprangos. „Viskas siejasi, – pasakoja mokyt. Alicija. Audėjoms reikėjo ir lovatieses, ir sunkius sijonus išausti“. Austi ramiai ir susikaupus, kaip tai darydavo maldoje paskendusios moterys nufotografuotoje Seinų bazilikoje. Iš tiesų visas albumas – tarsi nematomų karoliukų grandinė, kur viskas susiję, o sąsajos lavina vaizduotę, mąstymą ir atmintį.

Kituose puslapiuose skaitytoją pasitinka užduotys, susijusios su ką tik verstos istorijos elementais. Galima pasijusti lyg mokykloje – tokioje, kaip senoji Lazdijų „Žiburio“ gimnazija fotografijoje arba naujame „Žiburio“ gimnazijos pastate Seinuose. Kiek pasukus galvą vėl galima pasileisti į fantazijų pasaulį, pasigrožėti M. K. Čiurlionio, Dzūkijos krašto atstovo, paveikslų nuotraukomis. Iš jų išnyra jo tapytas kūrinys „Pilies pasaka“ mokytojo Jono Stoskeliūno eilėse.

Toliau patenkama į naujųjų laikų meną. Akis nuspalvina Alicijos Makauskaitės grafika „Svajok“, kuriai mokyt. Gražina Kibyšienė sukūrė eiles, ir Alicijos Zimnickaitės paveikslas „Rytas prie ežero“, pagal kurį turėjau malonumą sukurti tekstą „Ar matei?“ Natūraliai kyla klausimas, kaip rašomą tekstą susieti su paveikslu ar grafika? Sąsaja svarbi, kai viskas albume sudėliota tam tikra tvarka. Pirmiausia reikia sudėti dėlionę, atidžiai apžiūrėti nufotografuotą meno kūrinį, pabandyti jį suprasti, paanalizuoti ir tik po to eiti prie teksto. Eilės arba sakiniai gali atverti dar kitokį kūrinio supratimą, atkreipti dėmesį į dalykus, kurie kitam skaitytojui galėjo būti svetimi ir neatrasti. Taigi albumas atveria beribio mąstymo ir mokymosi galimybes.

Užvertus paskutinį puslapį, negalėjau mokyt. Alicijos nepaklausti, kaip jiems pavyko sukurti albumą, kurį žiūrėti reikia pradėti nuo dėlionės. „Prieš kelerius metus lankiausi Pagėgių bibliotekoje, kur vyko fotomenininkės Lilijos Valatkienės nuotraukų paroda. Ji sukūrė šiuolaikinių Lietuvos menininkų paveikslų dėlionių. Pamačius, kaip jaunimas domisi jomis, kilo mintis ir mūsų mokykloje ką nors panašaus sukurti. Nieko nelaukdama paklausiau Lilijos, ar sutiktų mums pagaminti dėliones. Ir sutiko“, – pasakojo kūrybinių dirbtuvių vadovė. Dėlionėms sukurti reikėjo lėšų. Šią problemą išsprendė Punsko savivaldybė, finansiškai padėjusi sukurti 12 dėlionių.

Mokytojos Alicijos globojami moksleiviai, galima sakyti, įgyvendino nuo pavasario ruošiamą projektą, kuris dabar galės keliauti iš vienos į kitą mokyklą, iš vienų į kitas rankas. Jo negalima pavadinti „kažkokiu“ albumu. Tai mokomoji priemonė, kuri padeda veiksmingiau, greičiau ir lengviau sužinoti apie savo kraštą. Pasirinkti vieni svarbesnių Lenkijos lietuvių krašto objektai nejučiomis veda prie platesnės istorijos, pasakojančios apie lietuvių buitį, kasdienybę, religiją, švietimą, meną. Albumu siekiama daugiau sužinoti apie savo krašto istoriją, kuri yra kiekvieno mūsų pradžių pradžia. Jos mokytis ir ją suprasti lengviausia savo gyvenamosios vietos pavyzdžiais, praeitį lyginant su dabartimi.

Jeigu kada nors šis albumas pateks į jūsų rankas, nepagailėkite laiko sugrįžti į vaikystę, užsiversti dėlionės kibukais ir sužinoti daugiau nei gali sužinoti paprastas studentas. Šios vietos istorijos aprašymų nerasime nė viename pasaulio vadovėlyje. Pačių rankomis suvarstytus karoliukus turime patys išvarstyti, sunerti ir mokėti papasakoti savo žodžių spalvomis.