Suvalkuose, Loft viešbutyje

Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimai vyko visame Punsko, Seinų, Suvalkų krašto trikampyje. Šventė visi – ir maži, ir dideli. Nestebina, nes tai yra turbūt pati svarbiausia šventė kiekvienam lietuviui. Vasario 16 d., sekmadienį, Suvalkuose 15.30 val. buvo atnašaujamos šv. Mišios lietuvių kalba, o po jų 17 val. į koncertą pakvietė vietos lietuviai. Renginys vyko viešbutyje „LOFT 1898“ Pulaskio gatvėje. Ir vėl savininkas nemokamai priėmė mus po savo stogu. Taigi šventė vyko naujose, gražiose, erdviose patalpose, į kurias susirinko didelis būrys žiūrovų.

Koncertas prasidėjo Tautiška giesme, šokiu „Kepurinė“ ir sveikinimo žodžiu. Kalbėjo LR konsulato Seinuose vadovė ambasadorė Izolda Bričkovskienė, Suvalkų miesto prezidentas Czeslaw Renkiewicz, LLD Suvalkų skyriaus pirmininkė Onutė Virbylienė ir LLB pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.

Iš dainų, šokių, muzikos supintą koncertą surengė Suvalkų lietuviai – apie 50 ansamblių dalyvių visa širdimi stengėsi sukurti šiltą ir jaukų reginį scenoje.

„Sakoma, kad Tėvynė žmogui taip daug reiškia todėl, kad visa čia patirta pirmąsyk: pasiaukojimu spinduliuojanti motinos meilė, rūpestingas tėvo gerumas. Pirmąkart čia išgirstas žmogaus balsas, motinos širdingumas, tėvo mąslumas pirmąkart leido patirti žmogų. Čia virš kūdikio palinko laikas ir nusinešė jį į pirmąsias dienas, mėnesius, metų laikus, nuolatinę jų kaitą, kitų žmonių gyvenimus, leisdama pražysti jo paties gyvenimui.“ Taip apie Tėvynę rašė Vydūnas, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų ir rašytojų. Scenoje pasirodė patys mažiausi koncerto dalyviai – vaikučiai, kurie dar tik pradeda gyventi savo ir Tėvynės gyvenimą. Jie scenoje sušoko du liaudies šokius „Graži mūsų šeimynėlė“ ir „Pučia vėjas“. Su vaikučiais dirbo Jolanta, Alicija ir Arnoldas. Kadangi šiemet atskiros salės repeticijoms neturime, savaitgaliais renkamės „Vienybės“ klubo patalpose. Ne taip jau lengva rasti visiems tinkamą laiką, bet svarbiausia, kad noras dalyvauti kultūrinėje veikloje yra – tiek iš vaikučių, tiek iš tėvelių pusės.

Lietuviško žodžio ir lietuviškos dainos Suvalkuose ilgamečiai puoselėtojai – ansamblis „Ančia“ (vad. Vytautas Batvinskas). Tai jie daugelį metų būdavo vieninteliai visų lietuviškų renginių ir švenčių organizatoriai Suvalkuose. Šįkart žiūrovams padovanojo puokštę skambių dainų apie Tėvynę, gimtinę, Lietuvos gynėjus bei muzikinį kūrinį. Vydūnas yra rašęs: „Visai kitokį dainavimą girdėjo jaunuolis tolimose kelionėse vakarais žingsniuodamas per Tėvynės kaimus. Vakarais iš darželių ten sklisdavo švelnūs balsai, lietuviai dainuodavo. Daina, paprasta kaip lakštingalos giesmė, natūrali kaip gėlės kvepėjimas, mąsli ir jausminga. Ji stebėtinai derėjo prie viso tėvynės gyvenimo skambėjimo.“ Kadangi „Ančios“ repertuaras turtingas ir platus – jie scenoje pasirodė du kartus.

Daina ir eilėmis koncertą praturtino ir jaunuoliai, lankantys lietuvių kalbos pamokas Suvalkuose. Mokytojos Teresės Jonuškienės ir Vytauto Batvinsko vadovaujami jie dainavo ir deklamavo.

Arnoldo Vaznelio vadovaujamas vokalinis ansamblis padainavo 3 dainas. Smagu, kad dainuojančioms damoms pritaria grojantys vyrai. Ansambliukas pamažu auga ir tikrai tobulėja. Suvalkų šokėjos, šįkart pasipuošusios iš Punsko LKN pasiskolintais tautiniais kostiumais, sušoko 2 šokius – „Kepurinę“ ir „Sesė sodą sodino“. Su šokėjais darbuojasi Alicija Kraužlytė. Reikėtų labai padėkoti Alicijai ir Arnoldui, kurie savanoriškai, visuomeniškai, jau ne pirmus metus imasi vadovavimo ir ansambliukų kūrimo, būrimo darbų. Šiais laikais vis sunkiau rasti žmonių, dirbančių iš idėjos ir vardan idėjos. Man didžiulė laimė ir garbė sutikti tokių žmonių savo kely ir kartu dirbti. Tokia komanda – kelias į sėkmę, nes žmogaus gera valia ir atvira širdis – labiausiai nepalaužiami dalykai. Ačiū kad esate.

Koncertas baigėsi visiems kartu padainavus dainą „Giedu dainelę“. Šiemet minimos 185-osios jos autoriaus vysk. Antano Baranausko gimimo metines. Būtina padėkoti visiems ansamblių dalyviams, vadovams už paprastą, bet nuoširdų ir jaukų koncertą, žiūrovams už palaikymą ir plojimus. Ačiū rėmėjams: viešbučiui „LOFT 1898“, LR konsulatui Seinuose, „Aušros“ leidyklai Punske.

„Taip nepaprastai skamba, kai klausaisi pasakojimo apie Tėvynę. Praėjęs laikas ir erdvė, per kurias keliavai, tampa dabartimi. Užmiršti įvykiai ir daiktai atgyja. Vėl suskamba seniai nuaidėję garsai ir žodžiai, atbunda ir vėl prabyla į žmogų viltys ir abejonės, džiaugsmai ir dejonės. Nušvinta visa būtis ir vėl ji dosniai dalija viltis, žadėdama išsipildymą.“ Taip apie Tėvynę rašė Vydūnas knygoje „Mano Tėvynė“. Tėvynė greičiausiai ir prasideda motinos įsčiose, žaidžia tėviškės kieme ir keliauja per pasaulį su žmogumi, jo kalba, papročiais, pasaulėjauta. Suvalkų, Sūduvos krašte nuo amžių lietuvių gyventa. Jau 100-metį šis kraštas atskirtas nuo Tėvynės. Ar čia lietuvių kalba ir kultūra išliks – priklauso nuo mūsų visų. Visomis išgalėmis bandome pasėti tą labai svarbų lietuviško švietimo grūdelį Suvalkuose – atidaryti lietuvišką darželį vaikučiams – ar jis prigis? Ar duos vaisių? Tai irgi priklauso tik nuo mūsų. Nepasėjęs – neužauginsi. Neaugindamas – derliaus nerinksi. Šitam augimo procesui reikalingos pirmiausia mūsų rankos – atviros, ištiestos, norinčios dirbti ir suprantančios, kad iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą perduodama gimtoji kalba ir kultūra. Tai daroma ne svetimomis, o savo rankomis. Išdrįskim. Pabandykim. Išlikim.