Aradnykų-Lazdijų sienos perėja

Petras Maksimavičius

Šių metų Vasario 16-oji bus švenčiama kitaip, nei anksčiau buvome įpratę ją švęsti ir jos reikšmę suprasti. Bent man taip atrodo. Priežastys yra kelios. Pirmoji, tai vis dar besitęsianti pandemija. Antroji ta, kad neraminantys signalai iš Rytų ir Vakarų bei informacinis karas verčia dažniau pagalvoti apie Lietuvos nepriklausomybę. Gal nieko blogo ir neįvyks, tačiau grėsmę jaučiame ir dažniau galvojame, kas nutiktų Lietuvai ir mums, jeigu kiltų pasaulinio masto konfliktas. Kalbame juk ne apie tolimą ir daugeliui mūsų nepažįstamą Siriją ar Iraką. Šiandien grėsmė kyla čia pat. Istorija rodo, kad karinių konfliktų metu šis kraštas dėl savo išskirtinės geopolitinės padėties visuomet nukentėdavo. Pakanka vien prisiminti 1941-uosius, kuomet iš Seinų-Punsko-Suvalkų krašto buvo iškeldinti tūkstančiai lietuvių. Nemaža dalis jų niekada į savo namus negrįžo, o krašto tautinė sudėtis pasikeitė neatpažįstamai.

Jau daug metų šventėme Vasario 16-ąją ir dažnai banaliai kartojome žodžius apie nepriklausomybę. Ir štai dabar staiga tie žodžiai įgauna kitokią prasmę. Neseniai su savo pažįstamu diskutavome, kiek lietuvių stotų ginti Lietuvą nutikus nelaimei. Nekalbu tik apie tiesioginį dalyvavimą ginkluotame pasipriešinime, bet apie visas įmanomas pasipriešinimo formas. Gal klystame, bet priėjome išvadą, kad abejingų labai mažai būtų. Net tas jaunimas, į kurį kartais žiūrime skeptiškai, kritikuojame, kad išskyrus mobiliųjų telefonų ekranus – daugiau nieko nemato, neabejotinai sukiltų.

Šiuo metu tvyranti įtampa ne tik gąsdina, bet turi ir teigiamą pusę. Gal ne visai tinkamas palyginimas, tačiau noriu priminti mūsų visų nuotaikas, kai tapome Europos Sąjungos ir Šengeno erdvės gyventojais. Įstojome, pripratome ir… atsikvošėjome tik tada, kai pandemija vėl ėmė uždarinėti sienas. Tik tada supratome, kiek daug laisvės turėjome ir kaip skauda, kai ją imama riboti. Gilėjantis Rusijos ir Ukrainos konfliktas arba Baltarusijos veiksmai kuriant migrantų krizę leido daug kam pabusti ir geriau suprasti šių laikų iššūkius. Tai pamatė ne tik šių agresyviai nusiteikusių šalių kaimynai, bet ir tie, kurie daro didžiausią įtaką pasaulinei tvarkai. Labai tikiu, kad išvengsime karinio konflikto, tačiau jau kilusi krizė daug ko išmokė. Visų pirma parodė, jog savo nepriklausomybe reikia nuolatos rūpintis. Anksčiau, švęsdami Vasario 16-ąją, taip pat šiuos žodžius girdėdavome ar sakydavome, bet ar supratome, kad jie tikrai aktualūs? Šiandien jau kitaip suprantame. Taip pat geriau žinosime, kad kariniai konfliktai gali vykti taip pat pas mus, o ne tik tolimuose kraštuose. Iš arti pamatėme, kaip gali atrodyti ir kaip pavojinga gali būti dirbtinai sukelta migrantų krizė. Tai ne tas pats jausmas, kai žiūrėjome į televizorių ekranus ir matėme į Graikiją plaukiančius migrantų laivus.

Tikiuosi, kad Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai taip pat įgavo šiek tiek kitokią prasmę. Prieš 15–20 metų, kai LR konsulato Seinuose kvietimu į „Lietuvių namus“ šiame mieste minėti Vasario 16-osios atvykdavo Lenkijos politikai ar pareigūnai, dažnai iš jų lūpų pasigirsdavo: „Nebus nepriklausomos Lietuvos, jeigu nepriklausomybę praras Lenkija, o Lenkija nebus nepriklausoma, jeigu nebus laisvos Lietuvos“. Prisipažinsiu, kad tie tada „nuvalkioti“ žodžiai skambėdavo nenatūraliai. Juolab jei po kelių dienų tie patys politikai negailestingai kritikavo Lietuvą dėl lenkų tautinės mažumos padėties. Šiandien kiek kitaip vertinama gerų kaimyninių santykių palaikymo svarba. Tai svarbu ne tik žymiai mažesnei ir dėl to labiau pažeidžiamai Lietuvai, bet taip pat Lenkijai. Juk suvaldžius nelegalią migraciją Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje žymiai lengviau tapo ją suvaldyti taip pat Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Taigi ką reiškia geri kaimynų santykiai, galėjome pamatyti atsiradus krizinei situacijai, realiame gyvenime. Tokių pavyzdžių, matyt, galėtumėm rasti ir daugiau. Tai svarbu, kadangi tik krizių metu matosi, kiek tvari yra toji strateginė partnerystė, o kiek esą tik skambių deklaracijų.

Ir dar viena labai svarbi pamoka, kurią išmoko daugelis kitų, ypač Europos, valstybių – šiuolaikinis pasaulis labai greit kinta, o saugus ir geras gyvenimas gali greitai sugriūti. Tiesa, Prancūzija ar Jungtinė Karalystė gerokai labiau nutolusios nuo Ukrainos negu Lenkija ar Lietuva, tačiau ir jos gali netrukus pajusti krizės padarinius. Gyvename globaliame pasaulyje, taigi vien kalbos apie galimą karą per akimirką paveikia vertybinių popierių biržas, gamybos kaštus, produktų kainas, žmonių nuotaikas. Todėl didžiųjų valstybių lyderiai ir vyksta į Maskvą, kad sumažintų kylančią įtampą. Galbūt jie taip pat geriau suprato Lenkijos ar Baltijos šalių nuolatinius prašymus didinti šio regiono saugumą.

Atsimenu žodžius, kuriuos 2002 m. atskridęs į Lietuvą išsakė buvęs JAV prezidentas Džordžas Bušas (George Walker Bush). Jis sakė kalbą daugiatūkstantinei miniai prie Vilniaus rotušės. Joje buvusi frazė, kad kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo prieše, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu. Šie žodžiai buvo pasakyti praėjus vos dešimtmečiui nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tada dėl Sovietų Sąjungos griūties ir Europos Sąjungos stiprėjimo atrodė, kad pasaulis jau niekada nepasuks pavojingu keliu ir laukia mūsų tik sotus ir saugus gyvenimas. Gerai, kad po kiek laiko vilniečiai šiuos žodžius įamžino atminimo lentoje ir pakabino ant Rotušės sienos. Ji vis dar ten kabo ir primena praeiviams, kad pagrindinis Lietuvos ir viso regiono saugumo garantas toliau išlieka JAV.