Gali kam pasirodyti, kad vasarą skaityti apie mokyklų gyvenimą nelabai įdomu. Todėl taip manančiuosius prašau atleisti: apie mūsų lietuviškų mokyklų gyvenimą nerašyti negaliu, nes „Aušra“ – tai tam tikra prasme lietuvių gyvenimo kronika, o lietuviškas švietimas, kaip kad mūsų krašto istorija yra parodžiusi, – lietuvių bendruomenės išlikimo garantas.

Kol gyvos mokyklos – tol esame. Žinoma, kiti gali sakyti, jog šeimos vaidmuo svarbiausias auklėjant vaikus. Taip, iš tikrųjų dažniausiai vaikai šeimoje gauna pirmuosius tapatybės ženklus, tačiau be lietuviškos mokyklos tėvams būtų itin sunku užauginti įsisąmoninusį savo kilmę ir tapatybę žmogų.

Vasarą laiko tėkmės nespėji pamatuoti. Šiemet daugybė svarbių renginių. Pirmiausiai Vilniuje vykęs Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas, kurio metu buvo išrinkta nauja valdyba. Pirmininkė nesikeičia – ta pati Dalia Henke, išrinkta jau ketvirtai kadencijai. Liepos mėnesį ir Žalgirio mūšio minėjimas, ir Dariaus ir Girėno tragiškai pasibaigusio skrydžio per Atlantą pagerbimo renginys Pščelnike. Šiemet 100-asis gimimo jubiliejus monsinjoro Alfonso Svarinsko, politinio kalinio, savo gyvenimą paaukojusio Dievui ir Tėvynei. Jam skirtas renginys vyko gimtojoje Ukmergėje. Per šį minėjimą pagrindinį pranešimą skaitė mūsų kraštietis, Seimo nario Vytauto Sinicos padėjėjas Audrius Makauskas. Beje, iš jo lūpų išgirdome tikro idealisto mintis.

Nors šiais laikais idealizmas dažnai dūžta į skrupulingai puoselėjamą kietą pragmatizmo uolą, tačiau paties renginio pagrindinė mintis, kaip ir visas monsinjoro gyvenimas – viltis, todėl ir pranešimas labai derėjo.

O mūsų krašte kultūrinių renginių maratonas tęsiasi. Smagu.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė