Pasibaigus rugpjūčiui dar kurį laiką negali priprasti prie kraštovaizdžio be gandrų. Ir vėl prasideda laukimo laikotarpis. Nors šiemet dar mūsų laukia rudens spalvų peizažai. Kai kam šis metų laikas pats nuostabiausias.

O mums, dirbantiems mokyklose, ruduo itin darbingas. Sugrįžtame su nauja energija, siekiais ir tikslais. Kaip sausio 1-ąją dauguma pasižada keisti įpročius ir gerinti charakterį, taip rugsėjo 1-ąją vaikai pasižada parnešti geresnius pažymius namo. Duokdie, kad jiems tai pavyktų įgyvendinti.

Šį rudenį dar vyks daugybė renginių. Vienas jų – Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos 20 metų jubiliejus. Jį švęsti planuojama spalio 24 d. Kviečiami visi mokyklos absolventai. Žiūrint iš 20 metų perspektyvos gryna akimi matoma, kad ši švietimo įstaiga pakeitė Seinų krašto ir ypač Seinų miesto veidą. Lietuviai čia pasidarė matomi. Minint Seinų Švč. Mergelės Marijos statulėlės karūnavimo 50-metį, pagrindinių šv. Mišių metu buvo skaitomi skaitiniai lietuvių kalba, giedama lietuviškai, procesijoje dalyvavome su tautiniais drabužiais ir nešėme šv. Kazimiero vėliavą su lietuvišku užrašu. Nedaug kas prisimena patį statulėlės karūnavimą, tačiau tada lietuviai stovėjo su transparantais, reikalaujančiais grąžinti šv. Mišias į Seinų baziliką. Šiandien jau niekas nedrįsta teigti, kad čia lietuvių nėra. Žinoma, galime klausti, ar tikrai per minėtąsias Mišias buvo išlaikyta tinkama kalbų proporcija, turint omeny, kad tą dieną nebuvo lietuviškų Mišių. Patys sau atsakykime į tą klausimą. Beje, šiemet dar mūsų laukia Lenkijos lietuvių draugijos Suvažiavimas, kur rinksime naują LLD valdybą. Būkime aktyvūs, kad už mus nespręstų kiti.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Ilgai galvojau, kaip pakomentuoti šių metų Žolinę Punske. Tiesa, ji kaip kasmet buvo graži – daugybė vainikų ne tik parapijos kaimų, bet ir svečių iš Seinų, Suvalkų ar netgi Vilniaus. Beje, šv. Mišių pabaigoje pasisakė į šventę atvykęs Elko vyskupas Ježy Mazur (Jerzy Mazur). Jam kalbant daugelis parapijiečių išėjo iš šventyklos. Svečiai nelabai suprato, kas vyksta ir kodėl ganytojas taip keistai kalba. Tikrai, juk gyvename XXI amžiuje, žmonės turi ryšį su pasauliu, yra apsišvietę. Tad vyskupo aiškinimas, kad jie atseit negerbiantys savo kunigų, todėl šie juos paliksią ir parapija būsianti be dvasininko, greičiau kelia juoką nei nerimą. Tikintiesiems aiškinti, kad jie privalą aklai klausyti kunigo – jau ne tie laikai. Beje, ir dvasininkai privalo gerbti tikinčiuosius, kaip kad mes, mokytojai, gerbiame savo mokinius. Ne tik kunigams tai privalu, bet ir ekscelencijoms vyskupams. Apskritai bet kokie santykiai tarp žmonių privalo būti grindžiami ABIPUSE pagarba!

Labai įdomus dar vienas situacijos Punsko parapijoje aspektas. Istorikams ir politologams akivaizdu, kad nuo seno galioja taisyklė – skaldyk ir valdyk. Ne kartą savo kailiu esame tai pajutę. O supriešinti žmones su draugijų vadovybe – tai tarytum iš vadovėlių paimtas anų laikų scenarijus. Taigi kai vyskupas, kalbantis nuo Punsko bažnyčios altoriaus, bando pabrėžti, kad žmonės neklausytų tų, kurie pasisako už kalbos ir tradicijų svarbą – tai labai keistai skamba. Net mūsų globėją arkivyskupą Lionginą Virbalą vyskupas bandė įtikinti, kad Lenkijos lietuvių bendruomenė negalinti kištis į parapijos reikalus. Arkivyskupas jam paaiškino, jog anaiptol – ne tik gali, bet ir privalo Bendruomenė ginti savo kalbą ir papročius.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Gali kam pasirodyti, kad vasarą skaityti apie mokyklų gyvenimą nelabai įdomu. Todėl taip manančiuosius prašau atleisti: apie mūsų lietuviškų mokyklų gyvenimą nerašyti negaliu, nes „Aušra“ – tai tam tikra prasme lietuvių gyvenimo kronika, o lietuviškas švietimas, kaip kad mūsų krašto istorija yra parodžiusi, – lietuvių bendruomenės išlikimo garantas.

Kol gyvos mokyklos – tol esame. Žinoma, kiti gali sakyti, jog šeimos vaidmuo svarbiausias auklėjant vaikus. Taip, iš tikrųjų dažniausiai vaikai šeimoje gauna pirmuosius tapatybės ženklus, tačiau be lietuviškos mokyklos tėvams būtų itin sunku užauginti įsisąmoninusį savo kilmę ir tapatybę žmogų.

Vasarą laiko tėkmės nespėji pamatuoti. Šiemet daugybė svarbių renginių. Pirmiausiai Vilniuje vykęs Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas, kurio metu buvo išrinkta nauja valdyba. Pirmininkė nesikeičia – ta pati Dalia Henke, išrinkta jau ketvirtai kadencijai. Liepos mėnesį ir Žalgirio mūšio minėjimas, ir Dariaus ir Girėno tragiškai pasibaigusio skrydžio per Atlantą pagerbimo renginys Pščelnike. Šiemet 100-asis gimimo jubiliejus monsinjoro Alfonso Svarinsko, politinio kalinio, savo gyvenimą paaukojusio Dievui ir Tėvynei. Jam skirtas renginys vyko gimtojoje Ukmergėje. Per šį minėjimą pagrindinį pranešimą skaitė mūsų kraštietis, Seimo nario Vytauto Sinicos padėjėjas Audrius Makauskas. Beje, iš jo lūpų išgirdome tikro idealisto mintis.

Nors šiais laikais idealizmas dažnai dūžta į skrupulingai puoselėjamą kietą pragmatizmo uolą, tačiau paties renginio pagrindinė mintis, kaip ir visas monsinjoro gyvenimas – viltis, todėl ir pranešimas labai derėjo.

O mūsų krašte kultūrinių renginių maratonas tęsiasi. Smagu.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Gatvės pakvipo liepžiedžių medumi – atėjo pats šilčiausias ir mieliausias metų laikas. Kaip paprastai įvykęs ansamblių sąskrydis Burbiškiuose pranašauja prasidedančias atostogas: vieni jau išvažiavo pailsėti, kiti dar tik ruošiasi. O ūkininkams šis metų laikas – didžiausias darbymetis. Tačiau reikia pripažinti, kad kaime šiuo metu irgi miela – tikrai yra kur akis paganyti, ypač mūsų krašte. Tarp kalvų ežerėliai, kur ne kur beržynėlis arba koks samanynas – ramina sielą. Turbūt nėra žmogaus, kuriam nepatiktų lietuviška vasara.

Šiandien, kai rašau šiuos žodžius, minime Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, vakare rinksis žmonės giedoti „Tautiškos giesmės“ Punske, Seinuose, Suvalkuose, Varšuvoje, turbūt ir Gdanske, Ščecine, gal dar kituose miestuose. Tai puiki proga lietuviams susivienyti ir visiems kartu išgyventi bendrumo jausmą.

Punsko krašto lietuviai neseniai turėjo progą savo kailiu patirti, ką reiškia vieningumas. Savo tikslų siekti ar savo vertybes apginti įmanoma tik būnant vieningiems. Nežinia, kaip baigsis istorija, prasidėjusi Punsko parapijoje, tačiau iš jos vieną išvadą galime padaryti: kol mus sieja bendros vertybės – apginti mūsų kalbą, papročius – tampame neįveikiama jėga. Nusilpstame tik tada, kai nueiname nuo savo šaknų, savasties… Ir vėl man kyla noras pacituoti mūsų didįjį rašytoją V. Mykolaitį-Putiną, beje, besimokiusį Seinų kunigų seminarijoje: „(…) atskiro žmogaus vertė pareina nuo to, kiek jis gera padaro tautai, visuomenei.“

Štai taip lengvai gauname atsakymą į ne vieno mūsų keliamą egzistencinį gyvenimo prasmės klausimą.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Birželio mėnesį mūsų padangėje labai daug kultūrinių renginių, ypač Punske. Nei spėjam apie juos rašyti, nei telpa jie į mūsų puslapius. Kai sielą užlieja nerimas dėl negerovių, vykstančių mūsų šventyklose, nekyla noras džiaugtis gražiais reginiais. Jau ankstesniame „Aušros“ numeryje rašėme apie keistus Punsko parapijos ganytojo kėslus siaurinti Punsko parapijoje vartojamos lietuvių kalbos apimtį bei riboti 130 metų gyvuojančio bažnytinio choro rožinio giedojimą.

Šiame „Aušros“ numeryje daug informacijos apie diskusijas šia tema, tiek apie susitikimą su parapijos tarybos nariais, tiek su Punsko klebonu ir derybininko vaidmenį turėjusiu atlikti arkivyskupu Lionginu Virbalu. Buvo išsakyta daug argumentų, pagrindžiančių lietuvių norą spręsti konfliktinę situaciją, bet ne lietuvių kalbos ir jų papročių sąskaita. Puikiai pamename prieš daugiau kaip 40 metų kaimyninėje Seinų parapijoje lietuvių dėtas pastangas grąžinti gimtąją kalbą į Seinų baziliką, apie jų ištvermę ir jų žeminimą. Ir vieną iš svarbesnių išvadų: norint pasiekti savo tikslus – reikia būti vieningiems.

Šiandieną mes kuriame savo krašto istoriją ir tik nuo mūsų priklauso, kaip į ją įsirašysime: ar ateities kartos su iškelta galva sakys „jie kovojo už savo teises“, ar numojusios ranka teištars „tai prisitaikėlių karta“ ir nueis toliau.

Sakyčiau, nereikėtų mums gąsdintis būnant išvadintais „šėtono vaikais“, nes gėda ne mums, o tiems, kas taip vadina. Atrodo, akimirksniu sugrįžti į viduramžius, tačiau ir jie turės ateiti į XXI amžiaus šviesą. O mes atminkime Biblijos žodžius: „Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Vis dėlto neįtikėtina, kad beveik keturiasdešimties milijonų gyventojų valstybėje keli tūkstančiai lietuvių gali kam užkliūti. Jeigu būčiau lenkas, nešiočiau juos ant rankų – vien kaip kultūrinį faktą arba kaip lenkų tautos tolerantiškumo įrodymą. Bet ne! Vis tiek užkliūvame. Ir dar kam? Bažnyčiai – tai pačiai, kuriai ir mes, lietuviai, priklausome!

Punsko parapijoje nuo Vidugirių bažnyčios statymo laikų, kai apgaunant parapijiečius buvo norima naujai perbraižyti parapijų ribas, problemų tautiniu pagrindu nebuvo. Ilgainiui nusistovėjo paprasta tvarka: lietuviai meldžiasi savo gimtąja kalba, lenkai savo, vieni kitiems neužkliūva, nemaišo. Jokių konfliktų. Jokių problemų. Iki dabar. Pasikeitus abiem parapijos kunigams įvedamos naujos tvarkos. Paskutinė naujiena – Dievo Kūno (Devintinių) šventės procesijas sujungti į vieną lietuvių ir lenkų, nešant pakaitomis lietuviškas ir lenkiškas vėliavas, meldžiantis pamainu lenkiškai ir lietuviškai prie altorėlių. Ir kam to reikia, jei žmonėms tai nepatinka?!

Daugiau kaip šimtmetį gyvenantys Suvalkų trikampyje tautinės mažumos sąlygomis lietuviai yra patyrę ir karšta, ir šalta, ir jų noras išsaugoti savo kalbą bei kultūrą savoje žemėje yra tikrai gerbtinas. Todėl sunku patikėti geranoriškumu, kai kas atvykęs į jų bendruomenę ima keisti nusistovėjusius papročius ir riboti lietuvių kalbos vartojimo apimtį. Tautiškai mišriose vietovėse tarpusavio taikus sugyvenimas įmanomas tik gerbiant vieniems kitus. Ir geriau šio principo nepažeidinėti, nes draugiškas kaimynų sugyvenimas yra viena ypatingai svarbių ir ne visados lengvai pasiekiamų vertybių.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Gyvendami čia, Suvalkų trikampyje, be jokių tyrimų intuityviai nuspręsdavome, kad kalba yra pagrindinis veiksnys, išsaugantis mūsų bendruomenės gyvybingumą. Todėl buvo kuriamos mokyklos lietuvių mokymo kalba, buvo kovojama už mišias gimtąja kalba, leidžiami lietuviški leidiniai ir knygos. Įtariu, kad santykio su kalba ir sava tapatybe mes mokėmės iš lenkų.

Gal todėl kai kurios Lietuvos valdžios atstovų nuomonės mums sunkiai suprantamos. Šiandien rytą klausiau Lietuvos radijo laidą, kurioje buvo svarstoma, ar Lietuvoje paslaugas teikiantys asmenys privalo mokėti lietuviškai. Pernai rudenį Seimas priėmė tokį įstatymą. „Nėra numatytos lėšos įstatymui įgyvendinti“, – teigė švietimo, mokslo ir sporto viceministras Rolandas Zuoza, aiškindamas, kad kol kas nėra sukurta egzaminavimo A1 lygio sistema. Laidai paskambinęs klausytojas Mindaugas, gyvenantis Vilniaus krašte, į reikalą pasižiūrėjo žymiai paprasčiau. Anot jo, Lietuvos valstybė nesirūpina kitakalbių integravimu, pavyzdžiui, nelietuviškų mokyklų mokiniai, norintys stoti į lietuviškas mokyklas, turi papildomai už savo pinigus mokintis lietuvių kalbos, kad galėtų įstoti. Kitas pavyzdys: pernai vyras apsilankė kirpykloje, kur iš 10 dirbančiųjų nei vienas nemokėjo lietuviškai.

Paklausus, kodėl jie nemoka valstybinės kalbos, sakė, kad iš jų to nereikalaujama. Praėjus pusantrų metų – nieko nepasikeitė. „Tai jau 35 metus mes atidedame valstybinės kalbos mokymą, – teigė skambinęs vyras. – Tai kuo tai baigsis?“ Gal ir emocingas pasisakymas, bet kiek jame tiesos!

Kodėl didžiosios tautos rūpinasi, kad jų valstybėse visur būtų susikalbama jų kalba? Gal todėl jos ir didžiosios!

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Ūkininkai nuogąstauja dėl užsitęsusių šalnų ir sausros – niekas neauga, daržai nedygsta. Bitininkams irgi rūpestis dėl tokio šalto pavasario – net iškopti medaus neįmanoma. Pradėjau nuo negatyvių minčių. Nors nereikėtų. Tačiau dabar sutikęs pažįstamą žmogų išgirsi tokius pasiskundimus. Kaip bebūtų, į žmogaus natūrą įrašytas polinkis rūpintis, nerimauti, nuogąstauti. Iš tikrųjų orai greitai pasitaisys, prognozuojama bent keletą dienų lietaus – tai ir daržai sužaliuos.

O mūsų visuomenėje yra ir kuo pasidžiaugti, visų pirma – vaikais ir jaunimu. Atėjus pavasariui prasideda visokie renginiai. Mokiniai po darbingos žiemos turi kuo pasigirti. Taigi šiame „Aušros“ numeryje galėsime pasigrožėti vaikų, dalyvavusių Vaikų teatrų festivalyje, Motinos dienos koncerte – Vaikų sąskrydyje, nuotraukomis, susipažinti su Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus šokių grupės „Šalčia“ ir choro „Pašešupiai“ nueitu keliu, rasime informacijos ir apie Seinuose vykusį „Subatos vakarėlį“. Taigi renginių daug, gal kartais jie pasigenda didesnio žiūrovų skaičiaus…

Prieš keletą dienų baigėsi paskutinis iš Lenkijos lietuvių draugijos organizuotų konkursų – lietuvių kalbos viktorina jaunesniesiems mokiniams (IV–VI klasėms). Pamenu, dar aš buvau pagrindinės mokyklos mokinė, tai šie tuomet vadinamos Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos organizuojami konkursai jau vyko. Ir praėjus keturiasdešimčiai metų jie vyksta toliau. Ypač džiugina tai, kad konkursai nestokoja norinčiųjų dalyvauti. Aišku, laikui bėgant pasikeitė forma, bet esmė ir prasmė išlieka ta pati. Tik pasidžiaugti.

Apie šiuos konkursus išsamiau rašysime kitame „Aušros“ numeryje.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Štai ir sulaukėme šv. Velykų, o su jomis – ir išsiilgtų saulutės spindulių. Prognozuojama, kad pavasario lietutis palepins ir vandens lašų ištroškusią žemę. Tada tik žiūrėk, kaip medžiai pažers žalumą. Pats nuostabiausias metų laikas ir, svarbiausia, viltingas! O vilties dažnai stokojama. Gal žmogaus natūralesnė būsena matyti niūrias spalvas?

Tačiau sugrįžkime prie mūsų bendruomenės reikalų. Balandžio 1-ąją Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjuje ir Suvalkų lietuvių pagrindinėje mokykloje lankėsi Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė bei Lenkijos pirmoji ponia Agata Kornhauser-Duda. Grįždama į Lietuvą, Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą aplankė jau viena prezidento Gitano Nausėdos sutuoktinė. Po susitikimo su mokiniais buvo galimybė su pirmąja ponia ir ją lydinčiais svečiais – prezidento patarėjais ir diplomatais pakalbėti mūsų bendruomenei svarbiais klausimais, t. y. apie 2026-aisiais minėsimą Seinų kunigų seminarijos jubiliejų bei Lenkijos lietuvių problemas.

Šv. Velykų varpai dažnai sušaukia žymiai daugiau parapijiečių į šventoves nei paprastą šventadienį. Mums, Lenkijos lietuviams, gyvenantiems šiame krašte nuo amžių, labai svarbu jausti dvasininkų paramą ir pritarimą norintiems išsaugoti savo gimtąją kalbą. Labai norėtųsi, kad dabartiniai tiek Punsko, tiek Seinų, tiek Smalėnų kunigai tai suprastų ir širdyje jaustų prielankumą. Mūsų krašto lietuviai, įvairių vėjų blaškyti ir išbandyti, moka atpažinti nuoširdumą ir gėrį bei už juos tokiu pat nuoširdumu ir gerumu atsidėkoti.

Šv. Velykų proga linkiu mums visiems išminties ir gerumo, įsiklausymo bei tarpusavio supratimo.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė

Pasaulinio masto politikoje rimtų derybų metas. Visi sulaikę kvėpavimą laukiame stebuklo. Bet, ko gero jis neįvyks. Pasaulio didieji įprastai, savo matais sveria interesus. Deja, mes galime tik stebėti ir gyventi savo gyvenimą. Beje, neseniai Seinuose besilankiusi „Reuters“ žurnalistė klausinėjo, ar labai mes čia bijome gyventi, ar jau buvome susikrovę lagaminus ir kūrėme planus, kaip sprukti iš šio „pavojaus koridoriaus“. Mes, gyvendami kasdienį gyvenimą, įtampos nejaučiame, tačiau turistai, prigąsdinti teiginiu, jog tai „pavojingiausia vieta žemėje“, buvo sustabdę keliones į Suvalkų kraštą. Kaip bus šiais metais? Greitai pamatysime, juk ne už kalnų vasaros sezonas.

Atėjus pavasariui kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas mūsų krašte intensyvėja. Atšventus Kovo 11-ąją prasidėjo Lenkijos lietuvių draugijos renginiai vaikams. Jau vienas konkursas – Lietuvos istorijos ir geografijos – įgyvendintas, artėja Lietuvių kalbos konkursas-viktorina (šįsyk tema – Justino Marcinkevičiaus kūryba ir gyvenimas). O balandžio 9 d. – Vaikų teatrų festivalis. Dar balandžio 1-ąją laukia mūsų graži šventė – mokyklose lankysis Lietuvos ir Lenkijos pirmosios ponios Diana Nausėdienė ir Agata Kornhauser-Duda.

Nuo kovo 24 iki 28 Vilniuje, ­Seime, posėdžiavo LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija. Kalbėta apie istorijos ir kultūros paveldą už Lietuvos ribų. Buvo proga iškelti ir mūsų krašto paveldo išsaugojimo klausimus. Turtingas gyvenimas Punsko bei Seinų kultūros namuose. Čia veikia naujos parodos, artėja koncertų metas.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė