Gyvendami čia, Suvalkų trikampyje, be jokių tyrimų intuityviai nuspręsdavome, kad kalba yra pagrindinis veiksnys, išsaugantis mūsų bendruomenės gyvybingumą. Todėl buvo kuriamos mokyklos lietuvių mokymo kalba, buvo kovojama už mišias gimtąja kalba, leidžiami lietuviški leidiniai ir knygos. Įtariu, kad santykio su kalba ir sava tapatybe mes mokėmės iš lenkų.

Gal todėl kai kurios Lietuvos valdžios atstovų nuomonės mums sunkiai suprantamos. Šiandien rytą klausiau Lietuvos radijo laidą, kurioje buvo svarstoma, ar Lietuvoje paslaugas teikiantys asmenys privalo mokėti lietuviškai. Pernai rudenį Seimas priėmė tokį įstatymą. „Nėra numatytos lėšos įstatymui įgyvendinti“, – teigė švietimo, mokslo ir sporto viceministras Rolandas Zuoza, aiškindamas, kad kol kas nėra sukurta egzaminavimo A1 lygio sistema. Laidai paskambinęs klausytojas Mindaugas, gyvenantis Vilniaus krašte, į reikalą pasižiūrėjo žymiai paprasčiau. Anot jo, Lietuvos valstybė nesirūpina kitakalbių integravimu, pavyzdžiui, nelietuviškų mokyklų mokiniai, norintys stoti į lietuviškas mokyklas, turi papildomai už savo pinigus mokintis lietuvių kalbos, kad galėtų įstoti. Kitas pavyzdys: pernai vyras apsilankė kirpykloje, kur iš 10 dirbančiųjų nei vienas nemokėjo lietuviškai.

Paklausus, kodėl jie nemoka valstybinės kalbos, sakė, kad iš jų to nereikalaujama. Praėjus pusantrų metų – nieko nepasikeitė. „Tai jau 35 metus mes atidedame valstybinės kalbos mokymą, – teigė skambinęs vyras. – Tai kuo tai baigsis?“ Gal ir emocingas pasisakymas, bet kiek jame tiesos!

Kodėl didžiosios tautos rūpinasi, kad jų valstybėse visur būtų susikalbama jų kalba? Gal todėl jos ir didžiosios!

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė