Gatvės pakvipo liepžiedžių medumi – atėjo pats šilčiausias ir mieliausias metų laikas. Kaip paprastai įvykęs ansamblių sąskrydis Burbiškiuose pranašauja prasidedančias atostogas: vieni jau išvažiavo pailsėti, kiti dar tik ruošiasi. O ūkininkams šis metų laikas – didžiausias darbymetis. Tačiau reikia pripažinti, kad kaime šiuo metu irgi miela – tikrai yra kur akis paganyti, ypač mūsų krašte. Tarp kalvų ežerėliai, kur ne kur beržynėlis arba koks samanynas – ramina sielą. Turbūt nėra žmogaus, kuriam nepatiktų lietuviška vasara.

Šiandien, kai rašau šiuos žodžius, minime Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, vakare rinksis žmonės giedoti „Tautiškos giesmės“ Punske, Seinuose, Suvalkuose, Varšuvoje, turbūt ir Gdanske, Ščecine, gal dar kituose miestuose. Tai puiki proga lietuviams susivienyti ir visiems kartu išgyventi bendrumo jausmą.

Punsko krašto lietuviai neseniai turėjo progą savo kailiu patirti, ką reiškia vieningumas. Savo tikslų siekti ar savo vertybes apginti įmanoma tik būnant vieningiems. Nežinia, kaip baigsis istorija, prasidėjusi Punsko parapijoje, tačiau iš jos vieną išvadą galime padaryti: kol mus sieja bendros vertybės – apginti mūsų kalbą, papročius – tampame neįveikiama jėga. Nusilpstame tik tada, kai nueiname nuo savo šaknų, savasties… Ir vėl man kyla noras pacituoti mūsų didįjį rašytoją V. Mykolaitį-Putiną, beje, besimokiusį Seinų kunigų seminarijoje: „(…) atskiro žmogaus vertė pareina nuo to, kiek jis gera padaro tautai, visuomenei.“

Štai taip lengvai gauname atsakymą į ne vieno mūsų keliamą egzistencinį gyvenimo prasmės klausimą.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė