Birželio mėnesį mūsų padangėje labai daug kultūrinių renginių, ypač Punske. Nei spėjam apie juos rašyti, nei telpa jie į mūsų puslapius. Kai sielą užlieja nerimas dėl negerovių, vykstančių mūsų šventyklose, nekyla noras džiaugtis gražiais reginiais. Jau ankstesniame „Aušros“ numeryje rašėme apie keistus Punsko parapijos ganytojo kėslus siaurinti Punsko parapijoje vartojamos lietuvių kalbos apimtį bei riboti 130 metų gyvuojančio bažnytinio choro rožinio giedojimą.

Šiame „Aušros“ numeryje daug informacijos apie diskusijas šia tema, tiek apie susitikimą su parapijos tarybos nariais, tiek su Punsko klebonu ir derybininko vaidmenį turėjusiu atlikti arkivyskupu Lionginu Virbalu. Buvo išsakyta daug argumentų, pagrindžiančių lietuvių norą spręsti konfliktinę situaciją, bet ne lietuvių kalbos ir jų papročių sąskaita. Puikiai pamename prieš daugiau kaip 40 metų kaimyninėje Seinų parapijoje lietuvių dėtas pastangas grąžinti gimtąją kalbą į Seinų baziliką, apie jų ištvermę ir jų žeminimą. Ir vieną iš svarbesnių išvadų: norint pasiekti savo tikslus – reikia būti vieningiems.

Šiandieną mes kuriame savo krašto istoriją ir tik nuo mūsų priklauso, kaip į ją įsirašysime: ar ateities kartos su iškelta galva sakys „jie kovojo už savo teises“, ar numojusios ranka teištars „tai prisitaikėlių karta“ ir nueis toliau.

Sakyčiau, nereikėtų mums gąsdintis būnant išvadintais „šėtono vaikais“, nes gėda ne mums, o tiems, kas taip vadina. Atrodo, akimirksniu sugrįžti į viduramžius, tačiau ir jie turės ateiti į XXI amžiaus šviesą. O mes atminkime Biblijos žodžius: „Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė