Vis dėlto neįtikėtina, kad beveik keturiasdešimties milijonų gyventojų valstybėje keli tūkstančiai lietuvių gali kam užkliūti. Jeigu būčiau lenkas, nešiočiau juos ant rankų – vien kaip kultūrinį faktą arba kaip lenkų tautos tolerantiškumo įrodymą. Bet ne! Vis tiek užkliūvame. Ir dar kam? Bažnyčiai – tai pačiai, kuriai ir mes, lietuviai, priklausome!

Punsko parapijoje nuo Vidugirių bažnyčios statymo laikų, kai apgaunant parapijiečius buvo norima naujai perbraižyti parapijų ribas, problemų tautiniu pagrindu nebuvo. Ilgainiui nusistovėjo paprasta tvarka: lietuviai meldžiasi savo gimtąja kalba, lenkai savo, vieni kitiems neužkliūva, nemaišo. Jokių konfliktų. Jokių problemų. Iki dabar. Pasikeitus abiem parapijos kunigams įvedamos naujos tvarkos. Paskutinė naujiena – Dievo Kūno (Devintinių) šventės procesijas sujungti į vieną lietuvių ir lenkų, nešant pakaitomis lietuviškas ir lenkiškas vėliavas, meldžiantis pamainu lenkiškai ir lietuviškai prie altorėlių. Ir kam to reikia, jei žmonėms tai nepatinka?!

Daugiau kaip šimtmetį gyvenantys Suvalkų trikampyje tautinės mažumos sąlygomis lietuviai yra patyrę ir karšta, ir šalta, ir jų noras išsaugoti savo kalbą bei kultūrą savoje žemėje yra tikrai gerbtinas. Todėl sunku patikėti geranoriškumu, kai kas atvykęs į jų bendruomenę ima keisti nusistovėjusius papročius ir riboti lietuvių kalbos vartojimo apimtį. Tautiškai mišriose vietovėse tarpusavio taikus sugyvenimas įmanomas tik gerbiant vieniems kitus. Ir geriau šio principo nepažeidinėti, nes draugiškas kaimynų sugyvenimas yra viena ypatingai svarbių ir ne visados lengvai pasiekiamų vertybių.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė