Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Praeitame „Aušros“ numeryje (red. žr.: I dalis, II dalis) suglumino mane Petro Maksimavičiaus straipsnis „Spąstai“. Skaitant sakinį po sakinio, atrodė, kad kiekvienas žodis vis labiau mane gramzdina į kėdę. Tiesiogine to žodžio prasme. Jaučiau, kad kažkas mano krūtinę spaudžia ir verčia priimti atsakomybę už… šiuolaikinį gyvenimą. Sakytume: „Na taip, o kas kitas, jei ne mes patys sukūrėme tai, ką dabar turime?“ Nedrįstu ginčytis, tačiau be mūsų, yra tie – aukščiau, kurie verčia mus daryti vienaip, o ne kitaip, kad galėtume išlikti ir šiaip ne taip gyventi, ir… išgyventi.

Autoriaus pateikti „Spąstai“ verčia diskutuoti, dalintis nuomonėmis. Tad kodėl to nepadarius čia ir dabar?

„Neturu čėso“

Niekam neturime laiko. Milijonus kartų esu tai girdėjusi. Šimtus kartų pati esu taip sakiusi, tarsi būčiau, kaip kažkas sakė, bitė darbštuolė arba Barbė šimtadarbė. Žinote, visi esame kaip vadinamoji Barbė. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi visi turime daug darbų, tačiau vieni apie tai kalba, o kiti tyli. Vieni moka gyvenime sumažinti greitį, o kiti skuba, nespėdami akimis pagauti pro šoną prabėgančių akimirkų. Tu mokėsi jomis mėgautis, o aš bandysiu pagriebti tik priešais esantį gyvenimo tikslą. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į gyvenimą ir nusistatymo.

Iš tiesų laiko neturės tik tas žmogus, kurio tikslas – pinigai. Tokiam, kaip P. Maksimavičius rašė, visada bus mažai ir mažai. Jeigu norime turėti daugiau laiko, raskime konkretų gyvenimo tikslą. Laimė, sėkmė, pinigai – tai tik gimtadienio linkėjimai. Tikslas nėra atsakymas į klausimą „kas?“, o „kaip?“. Tikslo siekimo procesas suteiks ir malonumo, ir žymiai daugiau laisvo laiko, kurį galėsime padovanoti kitiems. Mažiau „filosofuodama“, pacituosiu pokalbį, kuris atskleidžia mūsų santykį su laiku:

– Sveikas, Jonai, kas naujo?

– O kad nieko. O pas Tavi?

– Nu va agentūroj buvau. Pagaliau popierus sustvarkiau.

– Nu raikia, raikia. Gerai, lakiu, ba darbų pylna.

– Tai kų dzyrbi?

– Tai tų, tai tų. Žinai, kap yr.

– Girdėjau, ricinių presų nuspirkai. Kap aina?

– O žmogau! Pamacytai…

Pasakojimas apie žemės ūkio mašiną Seinuose tęsėsi gerą pusvalandį. Nors Jonas labai skubėjo ir teigė, kad laiko neturi, pasigirti nauju pirkiniu sugebėjo rasti keliasdešimt minučių. Per tą laiką nieko neatsitiko. Nepabėgo nei vienas darbas.

„Darbas ne zuikis. Nepabėgs“

Nuo keliolikos metų žmonės klausia, kam tie mūsų ūkininkai tiek visko perka; kam tiek traktorių, vis naujesnio modelio plūgų ar vis didesnių tvartų, lyg neužtektų turėti mažiau? Kiti sako, kad taip kalba, nes pavydi. Lazda turi du galus. Būtų naudingiau, kad visi mieliau rinktųsi jos viduriuką. Darbo būtų mažiau ir pabendrauti su kaimynu laiko užtektų. Tekste „Spąstai“ rašoma, kad seniau visi žmonės buvo labiau atsipalaidavę, neskubėjo. Panašiai teigia visi vyresnės kartos atstovai. Juk ne be reikalo iš mūsų senelių atėjo posakis: „Velnias neims. Palauks.“ Taip sakydavo, pavyzdžiui, vyrai, išėję pas kaimyną pasisvečiuoti, per ilgai užsibuvę ir išgirdę raginimus krikti namo, nes žmonos pyks. Gerai pasikapstę savo šeimos atsiminimuose rastume ne vieną atvejį, kai vienas arba kitas giminėje amžinai skubėdavo.

Praėjusių laikų idealizavimo fenomenas negęsta. „Seniau buvo geriau“, – sakys kiekviena karta, žvelgdama į savo jaunystę. Mes, XXI amžiaus technologijų vaikai, po trijų dešimtmečių tikriausiai taip reaguosime į šiandienos paveikslą, kuris kada nors taps vakardiena – idealizuota istorija.

„Pamiršo karvė, kad veršuku buvo“

Pasirodžius P. Maksimavičiaus straipsniui, žmonės pradėjo atvirauti, sakydami, kad pagaliau kažkas teisybę parašė, jog šiandien nebemokama gyvai bendrauti, pristoti ir pasikalbėti su draugu. Mačiau, kaip netiesiogiai jam imta ploti per petį. Prie jų ir aš prisijungiau. Tuo pat metu mintyse spaudėsi klausimas: „O kas turėjo išmokyti bendravimo su žmonėmis? Ar ne tėvai? Ar ne jie yra pirmieji vaikų mokytojai, į kuriuos, kaip į paveiksliuką, įsižiūrėję mažieji proteliai? Labai dažnai būna, kad kaip elgiasi tėvai, taip ir vaikai. Jeigu tėvai nemoko savo atžalų kultūringo bendravimo su kitais, dalyvavimo bendruomenės veikloje, tai vaikas prie viso to pats nelips kaip prie medaus. Tai tas pats, kaip lieptume vaikui valgyti daržoves ir žodžiu įrodinėtume, kokios jos sveikos, o patys jų nevalgytume.

„Vienas kap nei vieno, du kap kadu, o trys kap norys“

„Spąstuose“ skaitytojus sužavėjo pateikta kūlimo talkos Lietuvoje nuotrauka. Mūsų karta niekada nematė ir turbūt nepamatys tokio kiekio žmonių bendro darbo laukuose, į kurį nereikėjo nei prašyti, nei maldauti. Kadaise kiekvienas sunkiai dirbo ir suvokė, kad būtina padėti vieni kitiems. Būna, kad ir šiais laikais skambina kaimynas ir klausia, ar nereikia pagalbos sukant šieno ritinius. Dažniausiai reikia paprašyti, nes niekas pats nepasisiūlo. Kiekvienas turi darbų arba bijo sulaužyti ūkio įrangą svetimuose laukuose. Še tau ir prabangi mašina… Seniau jų nebuvo. Užteko turėti rankas ir kojas, na ir gerą dalgį. Kaip mano gimtajame kaime atrodė vyrų talka, geriausiai aprašė Juozas Vaina savo atsiminimuose apie 1920 metų Vidugirius: „Kap piar sapnų prisimianu vaikystės rugiapjūtį. Da ir Vidugiriuosa taikės, kad kas nuvaro paskucinį rugių pradalgį, tai savo asluki barškina in savo dalgį, kad jau jis rugius nukirtis. Pasitaiko, kad už kokio pusvalandzo kitas barškina. Jiej sustato nukirstus savo pėdus da prieš pavakarus, tai tadu aina pas tų, katris dar niabarškinis, padėc nukirsc rugių. Tadu šitas gaspadorus turi pastacyc šnapso ir parangc vakarienį, o tai dažnai da lieka laiko pasilaiscyc vandiniu. Kap kadu nia vienas būna inmiastas prūdan – sožalkon ar durpinėn. Biarnai gaudzydavo miargas inmiasc in vandinį, ba jos silpniasnės. Gali mūs kalionijos buvo miarga, pamiršau jos vardų, gana scipri, kad ji nia vienų biarnų durpinėn buvo inmiatus.“

Man sakyta, kad mūsų jaunimas nežino, kas yra žmonių susivienijimas talkoje. Ar jaunoji karta dėl to kalta? Ar mes kalti, kad kažkas sumanė pjautuvą pakeisti dalgiu, o dalgį pjautuvu ir t. t.? Ar žmonės nesidžiaugė besivystančiomis ūkio mašinomis? Ir dar kaip džiūgavo, o dabar, lyg visko atsikandę, grįžta į praeitį su nuoskauda, kad praėjo tai, kas niekada negrįš. Reikia priimti realybę, jog niekas nestovi vietoje. Ir neverta dėl to apgailestauti. Kažin ar bent vienas iš mūsų norėtų grįžti prie dalgio ir paragauti nepaprastai sūraus prakaito skonio. Anas gyvenimas virto praeities paveikslu, apie kurį gera pasakoti, kalbėtis ir pagarbiai perduoti kitoms kartoms. Tad pasigrožėkime dar viena J. Vainos prisiminimų ištrauka apie javų kūlimą: „Jaigu vienas kulia, tai girdėc vis du skircingi garsai: pirmas smarkiasnis, kadu spragilas suduoda piar pėdų, ir antras silpnesnis, kadu spragilų kialia no šaudų ir šaudai kialiasi in viršų. To takto pamėgdzojimu kūlikai pritaikė žodzį: „u-bags, u-bags, u-bags“.

Trim kulianc girdėc taktas: „Aš su pacia, duktė tracia“. Pasitaikydavo ir kiaturiem kartų kūlc. Acimianu ciktai paskucinius kiaturų kūlikų pamėgdzojimo žodzus: „… kuliam kiaturiesa“.