Šiųmetis paženklintas ne tik Laisvės gynėjų diena, bet ir svarbiais jubiliejais. Prieš šimtą metų sausio 4 d. Ukmergės rajone gimė žymus lietuvių kalbininkas ir politikas Zigmas Zinkevičius. Taip pat sausį, bet prieš 190 metų, gimė poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas, kurio atminimą Seinuose paminėsime sausio 19 d.

Tačiau sausis nuo 1991 metų labiausiai siejasi su laisvės laužais ir gynėjais, už Tėvynės laisvę paaukojusiais savo gyvybę. Kiekvienais metais sulaukę Sausio 13-osios apmąstome šios aukos prasmę. Šįsyk, girdint, kas vyksta Ukrainoje, pirmiausiai į galvą ateina mintis, kad 1991-ųjų sausį įvyko stebuklas. Turiu omeny tai, jog beginklių žmonių minia plikomis rankomis apsigynė nuo galingosios imperijos. Aišku, nulėmė daug susiklosčiusių aplinkybių, tačiau viena yra aišku: jeigu nebūtų pasiryžusiųjų gintis nuo užpuoliko kad ir plikomis rankomis, – jokios aplinkybės nepadėtų ir jokie stebuklai nevyktų. Ėjo minios kaip garsiame J. Biliūno apsakyme „Laimės žiburys“ – drąsuoliai ėjo atnešti žmonėms laimės, nors žinojo, kad patys žus. Todėl šiandieną, kai taip smarkiai keičiasi žmonių vertybės, ar nereikėtų vietoj įsigalinčio pragmatizmo ugdyti vaikų idealizmą – meilę artimui, meilę savo kraštui, tautai, tėvynei? Atrodo, tai ir yra daroma tiek namuose, tiek mokyklose ar kultūros namuose. Svarbu, kad tai būtų efektyvu, nes dar negyvenome tiek globalizacijos paveiktame ir informacinių technologijų užvaldytame pasaulyje. Ar besikeičianti tikrovė ­keičia ir žmonių vertybes? Tikrai taip. Verta pamąstyti, kokią mūsų bendruomenę mes paveldėjome ir kokią ją paliksime ateinančioms kartoms.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė