Atėjus Sausio 13-ajai įžengiame į žiemos tautinių švenčių sezoną: Vasaio 16-osios laukimas, vėliau Kovo 11-oji. Kad tie minėjimai netaptų vien pareiga ir metų rutina, verta patiems pasiieškoti asmeninio santykio su Lietuva, su tuo, kas kiekvienam iš mūsų yra tautiškumas, patriotizmas, kur mūsų šaknys ir kiek mums svarbu, kad tauta toliau gyvuotų. Kai kas atsakymus į šiuos klausimus atsineša iš namų, bet kitiems prireikia viso gyvenimo, kad po ilgų paieškų sugrįžtų prie savo šaknų.

Štai kad ir mūsų „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka ilgai klaidžiojęs, kol išgyveno lūžį savyje ir tai pajutęs nusprendė darbu atpirkti savo paklydimo dienas. Neabejotinai atsipirko su kaupu. Bet yra ir tokių, kurie nusigręžia nuo savo tautos ir niekados nebesugrįžta…

Artėjant šv. Agotos dienai pateikiame Jums straipsnį apie duonos reikšmę žmogui, apie duoną kaip viso miasto simbolį, ne kartą išgelbėjusią žmones nuo bado mirties. Tiek istorijoje, literatūroje, net maldoje, tiek kasdieniuose papročiuose dar prieš pusamžį duonos reikšmė buvo visai kita. Šiandieną viskas pasikeitę – ypač požiūris į duoną. Vertybės keičiasi. Tad ar nesmalsu atsigręžti į gyvavusias tradicijas, papročius? Jie juk žmogaus kasdienybei suteikdavo sakralumo. Literatūros tekstuose duonos vaizdas ir ypač kvapas bei skonis idealizuojami. Šiandien, kai parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių gausos, pasiskaitai apie tą vaikystės duonos kvapą ir atrodo, kad visa ši diena niekuo jam neprilygs.

Beje, naudodamasi proga pateikiu Jums, mieli skaitytojai, mūsų kraštiečio – bubelioko poeto Albino Žukausko eilėraščio „Duona“ ištrauką. Ji temiškai labai artima.

Vyr. redaktorė Irena Gasperavičiūtė