www.e-ausra.pl

36-eri metai – vadinasi, Nepriklausoma Lietuva užaugino jau dvi kartas suaugusių žmonių, dukart po aštuoniolika. Brandu. Dar kai kas sako, kad po ketverių metų bus keturiasdešimt – lygiai tiek, kiek Mozė su izraelitais klajojo po dykumą, kol pasiekė Pažadėtąją žemę. Buvo tikima, kad ta klajonė – bausmė už tai, jog žmonės nepasitikėjo Dievu. Tačiau yra aiškinimų, kad ilgai gyvenę vergijoje žmonės įgauna „vergo mąstymą“ – baimę, priklausomybę, nepasitikėjimą savimi, todėl reikėjo laiko, kad užaugtų karta, gimusi jau laisvėje, kuri laisvai mąstytų. Tad pagal analogiją galime klausti, ar Lietuvą šiuo metu kuria jau laisvi laisvėje augę žmonės? Ar sovietmečio palikimo nebelikę?

Tuomet, kai buvo skelbiama nepriklausomybė, gyvenau Vilniuje. Dar pora metų teko iš vidaus stebėti besikuriančią jauną valstybę. Ir kas man iš tų laikų išliko iki šiandien – tai tarytum ore tvyrantis idealistinis požiūris į valstybę. Meilė Tėvynei (tuomet visai neskambėjusi banaliai), laisvės troškimas, tikėjimo paieškos, etnografinio judėjimo atgimimas (universiteto fojė studentai sustoję dainuodavo liaudies dainas). Šiandien to jausmo nebelikę. Normalu, juk neįmanoma gyventi nuolatiniame pakilime. Tačiau viena kelia liūdesį – didžiulis susvetimėjimas ir susiskaldymas valstybėje. Etikečių „vatnikas“, „stribiena“ klijavimas. Ir visa tai daroma tuomet, kai slaptųjų agentų ar KGB bendradarbių tapatybė įslaptinta 75 metams. Kur logika? Ir ar įmanomas apsivalymas tokioje situacijoje, kur tikri KGB bendradarbiai labiau saugomi nei menami?

36-ųjų nepriklausomybės atkūrimo metinių proga linkime stiprybės ir išminties, Lietuva, bei tikros Tavo sūnų ir dukrų meilės Tau!

Irena Gasperavičiūtė

Vasario 21-oji – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. O laikotarpis nuo vasario 16 iki kovo 11 d. laikomas Lietuvių kalbos dienomis. Nepraleiskime šio laikotarpio nepastebimai. Kaip kiekvienas galėtume jį paminėti? Visai paprastai – nesunkus, bet prasmingas darbas būtų bent šiomis dienomis skirti daugiau dėmesio savo kalbai: skaitykime lietuviškas knygas, klausykimės laidų, žiūrėkime filmus lietuvių kalba, venkime barbarizmų savo kalboje. Taip parodysime savo vaikams, kad gimtoji kalba svarbi, vertinga, ją reikia visų pirma vartoti. Mes ta proga siūlome pasiskaityti mūsų krašto kalbininko, buvusio VU ir VGTU dėstytojo, vertėjo Kazio Linkos svarstymus apie gimtąją tarmę ir bendrinę kalbą, apie kalbos kultūrą.

Žinoma, šiame „Aušros“ numeryje rasite Vasario 16-osios minėjimų atspindžius. Punsko kultūros namuose vis dar trūksta žiūrovams sėdimų vietų minint valstybines šventes, o minėjime dalyvavę Palenkės vaivadijos seimelio nariai Valdemaras Kvaterskis su žmona ir Igoris Lukašukas negalėjo atsigėrėti mūsų jaunimo šokiais, dainomis ir visų pirma jo gausa.

Taip pat spausdiname Lenkijos vyriausybės bei tautinių ir etninių mažumų bendrosios komisijos pirmininko Gžegožo Kuprianovičiaus kalbą, pasakytą susitikime su prezidentu Karoliu Navrockiu. Tai jau tradiciniu tapęs renginys, kai valstybės galva pasikviečia tautinių mažumų atstovus naujametiniam pokalbiui. Beje, minėtoji Komisija šiuo metu yra svarbiausia tautinėms mažumoms atstovaujanti institucija.

Atėjus gavėnios laikotarpiui, kai ribojamos pramogos, yra metas apsvarstyti savo vertybes, veiklos prasmę. O būtent tuo laikotarpiu ir švenčiame Lietuvos valstybines šventes.

Irena Gasperavičiūtė