www.e-ausra.pl

Sakoma, nėra netinkamo oro, yra tik netinkama apranga. Tačiau žmogaus prigimtis dėl visko padejuoti daro savo. Taigi pirmiausiai nepatenkinti buvom, kad pavasaris vėlavo, vėliau susigriebėm už galvų dėl birželį aplankiusių karščių, paskui verkėm dėl perdėtų kritulių. Bet dabar, atrodo, visi patenkinti – vasara pačiam gražume! Ir šilta, ir kiek palyja. Kokia ji bebūtų – visados per trumpa. Juk neprisisotinsi visiems metams braškių saldumo ir neužkonservuosi tikro čiobrelių kvapo.

Kai gėrimės jūros ar ežerų mėliu, siūlau Jums „Aušroje“ dar sugrįžti į mokyklinį suolą, juk per tuos 10 mėnesių vyko ir vyko. Šįkart pateikiame Suvalkų lietuvių „Vienybės“, Seinų lietuvių „Žiburio“ ir Vidugirių mokyklų gyvenimo nuotrupų. Gal kas savo vaikus ar anūkus rasite nuotraukose, paskaitysit apie jų pasiekimus. O tie, kas nenori vasarą apie mokyklas skaityti, atleiskite – bent informacija liks ateities kartoms, tyrinėsiančioms Lenkijos lietuvių gyvenimą. Taip, „Aušra“ atlieka ir tam tikrą kronikos vaidmenį, fiksuojame mūsų gyvenimo akimirkas.

Kaip bebūtų – patys žmonės yra didžiausias mūsų turtas, todėl labai kviečiu visus rašyti „Aušrai“, ypač apie žmones, užfiksuoti jų istorijas, atsiminimus, pasakojimus. Iš visų gyvenimo istorijų susideda puiki mozaika – sukuriama išsami krašto istorija. Beje, besisukant gyvenimo ratui, kasmet keliasdešimt mūsų bendruomenės žmonių mus palieka. Tik apie vieną kitą parašome kertelėje „Išėję negrįžti“. Taigi raginu: artimam ar pažįstamam žmogui palikus šį pasaulį, pasidalinkime jo istorija „Aušros“ puslapiuose. Nelaukite redakcijos darbuotojų (mes ne visur suspėjam ir ne visus pažįstam), patys imkitės iniciatyvos.

Irena Vilimienė

Vasara paprastai praskrieja nepastebėta. Birželis paliko mus įkaitusius nuo tropinio karščio, o liepa pasitiko gaiviu oru, šiek tiek per ilgai užtrukusiu, kad jau spėjome pasiilgti saulės spindulių. Dėl nesiliaujančio lietaus jau ir ūkininkai skundžiasi negalį šienų suvežti. Žodžiu, orų nepasirinksi, kas jau duota, tą turi. Tik giedant Lietuvos himną lietus atsitraukė ir leido netrukdomai žmonėms sueiti draugėn.

Mes, Lenkijos lietuviai, vasaros pradžią praleidome bešvęsdami didžiuosius Punsko jubiliejus – Lietuvių kultūros namų ir Kovo 11-osios lietuvių licėjaus 70-mečius. Dabar galime šiek tiek pailsėti ir palengva ruoštis kitoms šventėms – Žolinėms ir Seinų kunigų seminarijos jubiliejui.

Vasarą verta pailsėti. Taigi stabtelėkime ir bent kuriam laikui pasislėpkime nuo to nuolatinio skubėjimo, atsakomybės, kasdienio įsipareigojimo anksti keltis ir kalnus nuversti. Stabtelkime, kad spėtume pamatyti kitą žmogų, paimti jį už rankos ir pabūti kartu stebint lenktyniaujančias ežero bangeles ar šuoliuojančius žiogelius. Tokiems užsiėmimams šiandien mes mažiausiai turime laiko. Žmogui, kaip ir žemei, reikalinga atvanga. Pamenu, kad Marius Katiliškis taip yra rašęs  apie žemę, kuriai būtina pailsėti. Tad bent vasarą leiskime sau pamatyti mus supantį pasaulį. Taigi suspėkime prisiskinti liepžiedžių kvapo, ramunėlių baltumo, čiobrelių ir mėtų gaivos, kad vėl žiemą galėtume džiaugtis vasaros gėrybėmis.

O šiame „Aušros“ numeryje – dar darbingų mokslo metų aidai iš mokyklų, Punsko lietuvių kultūros namų ir Kovo 11-osios licėjaus jubiliejų tranki muzika.

Geros Jums vasaros ir smagių akimirkų su „Aušra“!

Irena Vilimienė

Puikiai pamenu Punsko licėjaus 30-metį – tuomet baigiau trečiąją klasę. Čikagos lietuviai mano tėčio iniciatyva suorganizavo proginių marškinėlių pagaminimą visiems tuo metu besimokiusiems licėjaus mokiniams. Gavome juos dar prieš jubiliejaus minėjimą. Anuomet tai buvo Vakarų dvelksmas – 1986-ieji dar tikras socializmas, tik po dvejų metų prasidės pertvarkos Lenkijoje ir Lietuvoje kursis Sąjūdis. Tuomet, kai buvau jauna, apie licėjų galvojau paprastai: kas baigia Punsko licėjų, lieka lietuvis visur ir visada – tai lyg savaime suprantama. Tik vėliau suvokiau, jog būna visaip. Tačiau, kaip bebūtų, dauguma pasilieka. Paauglių mąstymas būna paprastas ir tiesmukas, vadinasi, ši mokykla puikiai atliko (ir atlieka) savo vaidmenį.

Esminis lūžis licėjui buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, kai atsivėrė jo absolventams vartai į Lietuvos aukštąsias. Mūsų kraštas tada ypač praturtėjo kultūrininkais ir medikais. Tai, ką šį šeštadienį pamatėme scenoje – neįtikėtinas fenomenas. Licėjaus mokinių ir jo absolventų koncertas – aukščiausio lygio renginys, kokio nesigėdytų ir didžiųjų miestų mokyklos. Žiūri ir jauti, kaip auga pasididžiavimas sava mokykla, sava bendruomene. Ir pajunti, kad tikrai mes esame unikalūs šiame krašte prisirišimu prie žemės, tradicijų, kalbos ir savo vienintelio tokio visame pasaulyje licėjaus, kuris – nors ir buvo veikiamas įvairių politinių ir laiko vėjų – sugeba išlikti vertybių klausimu nepakitęs.

Apie patį licėjų, 70-mečio minėjimą daugiau rašysime kituose „Aušros“ numeriuose, o šiame mintimis sugrįšime į Punsko lietuvių kultūros namų jubiliejų.

Smagių akimirkų su „Aušra“, gražios ir saugios vasaros!

Irena Vilimienė

Galbūt atkreipėte dėmesį į 10 „Aušros“ numeryje Dariaus Vilimo cituotą dr. Agnieškos Novakovskos (Agnieszka Nowakowska) darbo apie Lenkijos lietuvius išvadą, kad mes, nors ir turėdami skirtingas nuomones, gebame strateginiais klausimais būti vieningi. Tai buvo parašyta 2014 m. O kaip yra šiandien? Ar tikrai mokame pakilti virš asmeninio intereso, siauro buitinio vertinimo ir apčiuopti visumą? Kalbu apie vieningumą. Šiandien bendruomenė išgyvena sudėtingus išbandymus. Kartais toks jausmas, lyg kažkas iš išorės provokuotų ir skaldytų.

Šiame „Aušros“ numery išsamiau rašome apie dvasininkų nuostatas lietuvių kalbos, kultūros atžvilgiu. XXI a., kai dar prisimename sunkias kovas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje už demokratiją, kai ja džiaugiamės jau daugiau kaip trisdešimt metų, sugrįžtama į nuomonės primetimo ir lietuvių teisių ribojimo metą. Nenuostabu, kad Seinų bazilikoje neleidžiama pakabinti Šv. Kazimiero draugijos parengtos, gerbiamų seiniškių E. ir A. Nevulių finansuotos lentos, įamžinančios lietuvių kovas už lietuvišką žodį ir reiškiančios padėką šv. Jonui Pauliui II už galimybę Seinuose melstis lietuviškai. Kol Bažnyčia nepripažįsta, kad drausti lietuviškas Mišias Seinų bazilikoje buvo negarbingas ir kenksmingas elgesys, tikėtina, kad gali tai pasikartoti. ­Užuomazgos yra…

Redakciją pasiekia žinios, kad tiek Seinuose, tiek Punske gaunate ne visus „Aušros“ numerius. Deja, tai dažniausiai priklauso nuo pašto ir konkretaus laiškanešio. Esame kreipęsi į Lenkijos paštą, bet kol kas ne visur padėtis pagerėjo. Būtinai informuokite mus apie tokius atsitikimus. Ir mes Jums perduosime trūkstamus numerius. Labai apgailestaujame, kad taip atsitinka.

Irena Vilimienė

Praėjusį sekmadienį Seinų lietuvių „Žiburio“ mokykla surengė Šeimų šventę. Žiūrint į susirinkusiuosius, pirmiausiai ateina mintis, kad bendruomenė gali atgimti. Tik reikia tinkamų sąlygų, tinkamos švietimo, kultūros politikos – ir ilgus metus besitęsiančios asimiliacijos padarinius galima atitaisyti. Ir tai šiais visuotinės globalizacijos laikais… Vis dėlto žmogaus tapatybė – svarbu, prie jos sugrįžtama, tik reikia tinkamų sąlygų. Ir niekados nežinosi, kada tai atsitiks.

Šiuo metu Lenkijos lietuvių gyvenime daug kas vyksta iš inercijos, per dešimtmečius įsuktas kultūros, lietuvių organizacijų veiklos, švietimo, bažnytinio gyvenimo ratas, atrodo, rieda natūraliai. Tačiau ar mes esame pasiruošę iššūkiams? Kiek surandame norinčiųjų dirbti organizacijų valdybose, kiek pasisakančiųjų svarbiomis tautinių mažumų teisių temomis? O vyksta daug mūsų gyvenimą liečiančių svarbių dalykų. Štai gegužės 27 d. LR Seime Varšuvoje Tautinių mažumų komisijos posėdis lietuvių mažumos tema, štai gegužės 26 d. atvyksta Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitetas. Reikia kalbėtis, reikia ruoštis, reikia išsakyti poreikius, problemas, ieškoti sprendimo būdų.

Beje, per praėjusius metus nemažai mūsų krašto žmonių už savo darbą buvo įvertinti įvairiais medaliais, apdovanojimais, ne visus ir paminėjome „Aušroje“. Todėl nusprendėme šiemet priminti apie tuos asmenis ir juos pakalbinti. Šio darbo ėmėsi mūsų korespondentė Jurgita Stankauskaitė.

Pasirodo, ne visi nori sutikti pasikalbėti. Tad mano prašymas: neatsisakykite, prisistatykit, kad visi matytume Jūsų darbus. Ir pradėsime jau kitame „Aušros“ numeryje.

Irena Vilimienė

Doktorantės nesėkmė ar valstybinės institucijos „darbų“ instrukcija ateičiai?

Vartant keliolikos metų senumo „Aušros“ komplektus, akys užkliuvo už intriguojančio Petro Maksimavičiaus straipsnio „Dvi mokslininkės – dvi visiškai skirtingos išvados“ („Aušra“, 2015, Nr. 15/16, p. 4–5). Jame autorius su nuostaba teigia, kaip Lenkijos lietuvių bendruomenę galima vertinti visiškai skirtingai. Aptariami du tyrimai – lenkų sociologės Agnieškos Novakovskos studija knygoje „Litwini“ (Nowakowska A., W obronie narodowej tożsamości. Organizacje mniejszości litewskiej działające w Polsce // Litwini, Warszawa, 2013, p. 29–42) ir lietuvių tyrėjos Violetos Podagelytės straipsnis „Etniškumo studijų“ žurnalo 2014 m. 2 nr. (Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje: etninių veikėjų vaidmuo ir strategijos // Etniškumo studijos. 2014/2, p. 69–88). Ir tikrai – nuomonės kardinaliai priešingos. Pabandykime įsiklausyti, dėl ko mus giria ir dėl ko mus kritikuoja. Pabandykime matyti abi medalio puses.

V. Podagelytės cituojami autoriai neleidžia suabejoti, kad Lenkijos lietuviai bus tiriami pagal modernistines konstruktyvistines paradigmas, teigiančias, jog visi nacionalizmai tėra tik įsivaizduojamos bendruomenės. Nors net lietuvių tyrinėtojai nedrąsiai teigia, kad tokios teorijos nėra absoliučiai teisingos ir netinka nedidelėms tautoms tirti, šiame tekste pastebime gausų tokių klišių pritempinėjimą prie mūsų regiono realijų.

Sovietmečiu visi studentai žinojo, jog kursinio ar diplominio įvade būtina paminėti keletą marksizmo-leninizmo klasikų citatų ar bent paskutinio partinio plenumo nutarimų, kad toks darbas taptų moksliniu ir tinkamu. Čia matome analogišką atvejį.

Labai keistas ir kiek netikėtas yra „tyrimo“ metodas. Apklausti 45 pilnamečiai bendruomenės nariai (nestruktūruoti ar pusiau struktūruoti interviu), kas sudaro maždaug 0,5 % tiriamos bendruomenės. Taigi matome, kad apklausta ypač maža gyventojų dalis (tai vadinama tyrimo imtimi), bet paaiškėja ir keistas, net skandalingas faktas, jog daugeliu atvejų apklausų pokalbiai net nebuvo įrašyti…

Ar neįrašyti ir net neužrašyti apklausų pokalbiai nėra paprasčiausiai buitiniai gandai, juolab kad šiame „moksliniame darbe“ vartojama terminologija ne vienu atveju labiau tinka turgui nei moksliniam straipsniui? Ir tenka pripažinti, kad „mokslininkės“ vartojami terminai nėra pagarbūs. „Čiudoko“ sąvoką galima priskirti prie nepagarbių įvardijimų, o būdvardinis „ne/ščyro“ lietuvio naujadaras yra įžeidus. Jau neminint to, kad jie abu esą barbarizmai, netinkami bendrinei kalbai. Gal buitinėje kalboje ar turguje tokie terminai ir galimi, bet moksliniame tyrime jie nevartotini.

Taigi, pirmuoju atveju lietuvių mažumą tyrinėjusi ir sėkmingai apsigynusi disertaciją dr. Agnieška Novakovska toliau dirba Lenkijos mokslo ir švietimo institucijose, Varšuvos universiteto Sociologijos skyriuje. Kaip nurodo P. Maksimavičius, jos apibendrinamosios išvados pateikia objektyvią lietuvių bendruomenės situaciją, jai kylančius iššūkius ir pavojus: Tai rodo, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai gebėjo iš savo būrio išugdyti lyderius, kurie sugeba įvardinti bendruomenės problemas ir energingai siekia jas išspręsti. […] Tai rodo didelį tarpusavio solidarumą ir lietuvių lyderių determinaciją. Tarpusavio nesutarimai, kurių taip pat netrūksta, neužgožia strateginių tikslų įgyvendinimo. Čia nerasime nei etikečių klijavimo, nei niekaip neįrodomų bei užgaulių teiginių apie tariamą senų veikėjų diktatūrą ar monopoliją, netgi melagingų represijų [?!] baubų.

Paskaičius V. Podagelytės tekstą neinformuotam skaitytojui gali pasirodyti, kad kitokius tautiečius („čiudokus“, „neščyrus“ ar iš mišrių šeimų) atvirai diskriminuoja baisūs lietuviai nacionalistai. Bet kur faktai? Liūdnai ir ironiškai nuskamba tai, kad V. Podagelytės tiriamuoju laikotarpiu bendruomenei kaip tik vadovavo asmuo, gimęs ir augęs mišrioje šeimoje!

Lietuvė „tyrėja“ nei po, nei prieš šį straipsnį mūsų krašto lietuvių nei lankė, nei juos tyrinėjo. Apsiribota vienkartiniu dviejų mėnesių (2014 II–III mėn.) pasibuvimu mūsų krašte („lauko tyrimas“), trumpo laikotarpio (2012–2013 m. pirmasis pusmetis) vietinės popierinės ir elektroninės spaudos peržiūra ir keliasdešimties gyventojų anonimine apklausa, surankiojant visas tikras [?] ar susigalvotas nuoskaudas.

Tačiau nepavyko surasti jos apgintos disertacijos. Tiesa, visagalis internetas nurodo, kad V. Podagelytė šiuo metu tyrinėja Vengrijos ekonominio vystymosi problemas, o 2024 m. reiškėsi kaip Mianmaro (buv. Birma) karinės chuntos piktadarybių žinovė… Neužmirškime, kad V. Podagelytė, neturinti mokslinio laipsnio, daro diplomatinę karjerą. Kiek žinoma, šiandien ji sėkmingai darbuojasi Lietuvos ambasadoje Vengrijoje. Tiriamuoju laikotarpiu irgi dirbo Užsienio reikalų ministerijoje.

Nors autorė ir pažymi, kad tyrimo metu atlikta 45 nestruktūruotų arba pusiau struktūruotų interviu, kurių dauguma, atsižvelgiant į temos jautrumą ir informantų pageidavimus, buvo neformalūs pokalbiai, vykdomi nenaudojant [! – D. V.] įrašymo priemonių, užsirašant apklaustųjų atsakymus į pateiktus klausimus [p. 73–74], išnagrinėtų etninės tapatybės veikėjų įvertinimas nėra jautrus. Ypač kliūna seiniškiams: asmens, dirbančio mokyklos sferoje, bet ne lietuviškoje mokykloje, žiniomis, vaikai, išėję iš „Žiburio“ mokyklos, taip pat stengiasi atsiriboti nuo lietuviškos aplinkos, nedalyvauja lietuviškoje „Lietuvių namų“ veikloje ir nesirenka lietuvių kalbos kaip dėstomo dalyko [p. 85]. Ką atsakyti į tokius teiginius? Užtenka prisiminti kasmet gausėjančius „Lietuvių namų“ ar „Žiburio“ meno kolektyvus arba pernai vykusią šios mokyklos 20-mečio šventę, kai visi buvę ar esantys „Žiburio“ mokiniai (net ir kelios kartos) vos sutilpo didelėje šios švietimo įstaigos salėje. Ar tai, kad pernai 8 iš 15 mokyklos aštuntokų (net ir iš mišrių šeimų) pasirinko mokymąsi lietuviškajame Punsko licėjuje.

V. Podagelytės „tyrimas“ primena ne studiją, o užsakomąjį straipsnį, kur prisidengus moksliškumo širma siekiama sumenkinti ir apšmeižti vienus, išaukštinti kitus asmenis. Nepamatuotai stengtasi apkabinėti „nemodernius“ etninės tapatybės veikėjus įžeidžiančiomis etiketėmis, prigąsdinti skaitytoją nebūtais jų nusikaltimais: tie, kurie pasirenka išėjimą iš bendruomenės, kuris kaip ir protesto balsas, yra nepriimtinas ir kartais net baudžiamas [p. 85]. Pasiskaičius tokių niekaip neįrodomų teiginių, jau nestebina ir galutinė „tyrėjos“ išvada: Etninės tapatybės veikėjai, naudodami jiems plačiai prieinamus resursus ir socialinės kontrolės mechanizmus, besiremiančius paskatų ir bausmių logika, siekia paskatinti prisitaikymą prie nustatytų tikslų, socialinių normų, veiklos krypčių [p. 86]. Belieka pridėti represuotojų sąrašus. Jų nėra. Gal jie egzistuoja tyrimo užsakovo galvoje?

Kartu „tyrime“ brukama pseudomodernios lietuvybės formų paieška. Tiems, kas mūsų kraštą pažįsta tik pagal anonimines URM pažymas ir mėgsta globalistines „pasaulio Lietuvos“ koncepcijas, labai keista sužinoti, kad ši bendruomenė nei „įsivaizduojama“, nei sugalvota, o prigimtinė, tikra ir reali, kad ir kaip pyktų kai kurie valdininkai. Ir kad Lenkijos lietuviai visiškai integruoti į savos valstybės gyvenimą. Jie integruoti taip smarkiai, kad kita integracijos pakopa tegali būti lenkakalbiai „lietuviai“ (juos su simpatija mini autorė, p. 84). Paprastai tai vadinama visišku nutautėjimu… Kam skatinti polonizaciją, jei ji ir taip vyksta? Autorės fantazija taip įsisiautėja, kad aptinkame ir tokių teiginių: esama galios koncentracija ir disponavimas resursais [kokiais? – D. V.], pritaikomi paskatų ir bausmių mechanizmai sumažina galimybes pateikti kritinius balsus ar kvestionuoti etninės tapatybės veikėjų veiklą. Tokiame kontekste asmenys linkę veikiau išeiti iš bendruomenės, nei stengtis ją reformuoti. Taip lieka nereprezentuoti ir neišgirsti nauji krašto lietuvių poreikiai, naujos tapatybės formos, daugiausia susijusios su mišrių šeimų gausa [p. 85]. Tai štai kur šuo pakastas!.. Pasirodo, svarbiausi ne lietuvių, o mišrių šeimų reikalai. Ir taip nutaria lietuvių diplomatai!

Koks šio tendencingo, užgaulaus ir nekorektiško rašinio tikslas? Užgauti vietos lietuvių bendruomenę? Įžiebti tarpusavio konflikto ugnį? Nurodyti „modernią“ bendruomenės vystymosi kryptį? Kažką ištirti ar kažką apšmeižti? Kas buvo šio straipsnio užsakovas? Ir jei šio paskvilio autorė tebedirba Lietuvos URM, ar jos vadovybė sutinka su tokio „mokslinio“ tyrimo rezultatais? O gal tai „neteisingų“ etninės tapatybės veikėjų perauklėjimo programa?

Mokslininkas, tiriantis vieną ar kitą socialinį reiškinį, bendruomenę ar kultūrinį fenomeną, stengiasi savo nagrinėjamą objektą ištirti visapusiškai, atrasti teigiamus ir neigiamus jo bruožus, kuo bešališkiau įvertinti visas iš to kylančias tendencijas. Tokio tyrimo bruožai pastebimi A. Novakovskos studijoje (apie ją bus atskira kalba). Tuo tarpu V. Podagelytės publikacijoje dėmesys išskirtinai sutelktas į neva neigiamus lietuvių bendruomenės gyvenimo aspektus. Beveik pusė [p. 77–85] jo skirta anoniminiams pasakojimams apie menamas galios koncentracijas ir disponavimus resursais, neužmirštama užsiminti ir apie represijas/baudimus. Kadangi kaltinimai yra gana sunkūs ir absurdiški, tačiau neįrodomi, nes nėra nei vienos pavardės, belieka konstatuoti, kad tai ne mokslinis tyrimas, o šmeižikiškas pamfletas, skirtas sukompromituoti tuometės (2013 m.) Lenkijos lietuvių bendruomenės ir kitų lietuviškų organizacijų bei institucijų Lenkijoje vadovus. Tokiems šmeižtams nėra jokio senaties termino, nesvarbu, ar nuo to praėjo dveji ar dvylika metų. Ką į tai atsakys V. Podagelytės darbdaviai – Lietuvos URM?

Dr. Darius Vilimas

.

Nuoroda į Violetos Podagelytės tyrimą:

„Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje: etninių veikėjų vaidmuo ir strategijos”, 69 p. Violeta Podagelytė LIETUVOS SOCIALINIŲ TYRIMŲ CENTRAS, SOCIOLOGIJOS INSTITUTAS https://lstc.lt/wp-content/uploads/2023/03/Etniskumo-studijos-2014_2.pdf

Jubiliejai – tai tik skaičiai, jie nieko nereiškia, liudija vien apie praeitį, bet nenusako ateities. Yra taip manančiųjų. Esą ir tokių, kurie mano, kad gyventi reikia tik šia diena – nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja. Gal kalbant apie gyvenimo buitinį lygmenį galima taip žiūrėti, bet jei į žmogų žvelgiame kaip į sudėtingą visuomeninę būtybę, šitaip vertinti pasidaro primityvoka. Kalbu apie konkrečius skaičius: 200 – Seinų kunigų seminarijai, 120 – Seinų „Šaltinio“ spaustuvei, 110 – Vidugirių mokyklai, 75 – „Jotvai“, 70 – Punsko lietuvių kultūros namams, 70 – Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjui, 60 – „Klumpei“, 25 – „Vyčiams“. Čia ne šiaip sau skaičiai. Tai liudijimai apie šį kraštą ir jo žmones, bet, mano galva, tai ir nuoroda į ateitį. Ar tikrai mes esame įgalioti keisti per šitiek metų besikuriančią istoriją, kurią (kuo galėsite įsitikinti skaitydami straipsnį apie konferenciją, skirtą Seinų kunigų seminarijai) vertinama kaip aukščiausio lygio žmonių gebėjimą skirti savo gyvenimus Lietuvos valstybės kūrimui, aukotis dėl jos. Taigi jubiliejai tam ir yra, kad iš jų pasisemtumėme. Kartais pagalvoju, ar mes mokyklose pakankamai vaikus supažindiname su šio krašto praeitimi, ar pakankamai parodome jo grožį ir įkvepiame suvokimui, kad savas dūmas gražesnis už svetimą ugnį. Ne kartą minėjau, kad mūsų kraštas istorijos tėkmėje susiformavo unikalus savo žmonėmis, tradicijomis, tarme, gal net mąstymo būdu ir elgsena. Žmones, kaip ir augalus, formuoja mikroklimatas – kuo jis sudėtingesnis ir specifiškesnis, tuo visuomenė įdomesnė. Minėdami jubiliejus stenkimės ne žiūrėti į juos paviršutiniškai, kaip į dar vieną progą švęsti, bet surasti juose gilesnę prasmę.

Irena Vilimienė

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas, LR Seimo narys Vytautas Sinica, viešėdamas Punske, susitikimą su jaunimu pradėjo komplimentu mūsų kraštui, sakydamas, kad išsaugoti savo kalbą, kultūrą svetimoje šalyje itin sunku ir pavyksta tai padaryti geriausiu atveju iki trečiosios kartos. O šis kraštas yra išimtis. Tai fenomenas, kad čia lietuvių kalba vis dar gyva. Štai Punsko licėjus, Punsko lietuvių kultūros namai šiemet švęs 70 metų jubiliejų ir vis dar yra ir mokinių, ir kultūros puoselėtojų.

Malonu girdėti tokį pagyrimo ir pripažinimo žodį. Tiesą sakant, tai ne atsitiktinumas, kad šis kraštas vis dar neprarado savo tapatybės. Tarpukario mūsų krašto inteligentai (kurių atminimu gal ir per mažai rūpinamės) Juozas Vaina, Jonas Pajaujis, Jonas Stoskeliūnas, Juozas Maksimavičius ir kiti, atskyrus Lietuvą geležinėmis vielomis nuo mūsų, čia kūrė kultūrinę Mažąją Lietuvą, su lietuviškomis mokyklomis, kultūros namais, organizacijomis, šv. Mišiomis, leidiniais. Buvo suorganizuota taip, kad visas žmogaus dvasinis gyvenimas galėjo būti užtikrintas gimtąja kalba. Taigi ta mūsų krašto istorijos tėkmė nebuvo savaiminė, o sąmoningai pasirinkta.

Kartais tenka išgirsti klausiant, ar tikrai tradicinė (sakykim, kultūros namų) veikla pasiteisina, ar ji atitinka šiandienos jauno žmogaus poreikius. Manau, kad tikrai taip. Punske yra nemažai jaunų šeimų, kurios sugrįžo čia gyventi vien tam, kad vaikus leistų į lietuviškas mokyklas, kad jie galėtų šokti vaikų liaudies kolektyvuose, kad dalyvautų „dainorėlių“ konkursuose – vadinasi, tų tarpukario inteligentų idėjos pasiteisino. Belieka mums visiems pribręsti, kad suvoktume savo tapatybę kaip vertybę.

Irena Vilimienė

Bešylantys orai jau greitai kvies mus laukan žemėje pasikapstyti ir laukti besikalančių daigų. Smagu stebėti pavasario kerojimą. Ir ypač žalumą – ji tokia sodri ir tyra!

Visuomenėje šiuo metų laiku kiek ramybės, nors neapsnūstama, darbų irgi pakankamai. Štai balandžio 9 d. pas mus lankėsi svečiai iš Balstogės: vaivados įgaliotinis tautinių mažumų klausimais Artur Konopacki ir Palenkės vaivadijos seimelio narys, Palenkės vaivadijos tautinių mažumų komisijos pirmininkas Igor Lukašuk. Apie jų vizitą ir aptartus klausimus pateikiame atskirą informaciją. Tačiau reikia pabrėžti, kad šiuo metu Lenkijoje ruošiamasi keisti Tautinių ir etninių mažumų įstatymą, todėl verta pagalvoti, kokių pakitimų tikėtumės mes, lietuviai. O jei tikėtumės pakitimų – tai reikia patiems juos ir pasiūlyti.

Balandžio 20 d. sulauksime kitų svečių – šįkart iš Lietuvos. Punske lankysis LR Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Sinica. Rengiamas viešas susitikimas su juo Punsko viešojoje bibliotekoje 16.30 val.

Tiek mūsų politinėje padangėje. O kultūros srityje naujienų žymiai daugiau. Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija surengė kasmetinę Velykinę parodą, Seinuose balandžio 15 d. Lenkijos lietuvių draugija rengia Vaikų teatrų festivalį, 25 d. Seinų „Lietuvių namuose“ vyks jau 5-oji lietuvių liaudiškos muzikos ir šokių šventė „Subatos vakarėlis“, Punskas ruošiasi dviem reikšmingiems jubiliejams: Punsko Kovo 11-osios licėjaus ir Punsko lietuvių kultūros namų 70 metų minėjimams. Seinų „Lietuvių namai“ jau pradėjo darbus, susijusius su Seinų kunigų seminarijos 200-osiomis metinėmis. Dalyvaukime, būkime aktyvūs!

Irena Vilimienė

Kovą ištirpsta sniegas, sugrįžta gandrai, pražysta žibutės… Pavasario ilgisi visi. Nors ir žada jis darbų pagausėjimą – ilgesnę dieną, sėjos pradžią, vis tiek smagu apsigobti saulės spinduliais ir nusimesti storiausią jau įgrisusį drabužių sluoksnį.

Sulaukėme šv. Velykų. Ir nors ši šventė ypač teikia vilties, vis tiek nenustelbia nerimo, kuris ateina iš pasaulinių informacijos šaltinių. Karas už sienos jau daugiau kaip ketverius metus – tiek pripratome prie žinių apie sprogimus, žūtis, kad kartais ausys jau nebefiksuoja naujienų kaip tragedijos. Dabar vėl karas Artimuosiuose Rytuose – sprogimai, žūtys, žmonių ašaros. Per televiziją girdime apie dronų skrydžius į Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos teritorijas. Spaudoje rašoma apie diskusijas dėl poligono Kapčiamiestyje. Karo leksikos vis daugėja, ji tampa kasdienybe. Kai kas tiesiai kalba apie beprasidedantį trečiąjį pasaulinį… Tikėkime – ne!

Atrodytų, tuomet, kai net ore kybo pavojaus ženklai, kai neaiškus rytojus, kai nežinai, ar iki mūsų neateis Buča, turėtume būti vieningi ir gebėti įsiklausyti vieni į kitų nuomonę, požiūrį, bet ne… Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, kuo pavojus labiau apčiuopiamas, tuo visuomenės susiskaldymas didesnis. Tas pats ir pas mus. Kartais susidaro įspūdis, jog kažkas labai stengiasi, kad kuo labiau visuomenė skiltų. Ar yra tokiam susipriešinimui priežasčių? Manau, jos daugiau menamos nei realios.

Tad artėjančių šv. Velykų proga noriu mums visiems palinkėti, kad siaubingos pranašystės apie karą pasiliktų niekados neišsipildančios. Linkiu vienybės ir supratimo! Taip pat ramybės Jūsų šeimose!

Su šventėmis, brangieji!

Irena Vilimienė