Jubiliejai – tai tik skaičiai, jie nieko nereiškia, liudija vien apie praeitį, bet nenusako ateities. Yra taip manančiųjų. Esą ir tokių, kurie mano, kad gyventi reikia tik šia diena – nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja. Gal kalbant apie gyvenimo buitinį lygmenį galima taip žiūrėti, bet jei į žmogų žvelgiame kaip į sudėtingą visuomeninę būtybę, šitaip vertinti pasidaro primityvoka. Kalbu apie konkrečius skaičius: 200 – Seinų kunigų seminarijai, 120 – Seinų „Šaltinio“ spaustuvei, 110 – Vidugirių mokyklai, 75 – „Jotvai“, 70 – Punsko lietuvių kultūros namams, 70 – Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjui, 60 – „Klumpei“, 25 – „Vyčiams“. Čia ne šiaip sau skaičiai. Tai liudijimai apie šį kraštą ir jo žmones, bet, mano galva, tai ir nuoroda į ateitį. Ar tikrai mes esame įgalioti keisti per šitiek metų besikuriančią istoriją, kurią (kuo galėsite įsitikinti skaitydami straipsnį apie konferenciją, skirtą Seinų kunigų seminarijai) vertinama kaip aukščiausio lygio žmonių gebėjimą skirti savo gyvenimus Lietuvos valstybės kūrimui, aukotis dėl jos. Taigi jubiliejai tam ir yra, kad iš jų pasisemtumėme. Kartais pagalvoju, ar mes mokyklose pakankamai vaikus supažindiname su šio krašto praeitimi, ar pakankamai parodome jo grožį ir įkvepiame suvokimui, kad savas dūmas gražesnis už svetimą ugnį. Ne kartą minėjau, kad mūsų kraštas istorijos tėkmėje susiformavo unikalus savo žmonėmis, tradicijomis, tarme, gal net mąstymo būdu ir elgsena. Žmones, kaip ir augalus, formuoja mikroklimatas – kuo jis sudėtingesnis ir specifiškesnis, tuo visuomenė įdomesnė. Minėdami jubiliejus stenkimės ne žiūrėti į juos paviršutiniškai, kaip į dar vieną progą švęsti, bet surasti juose gilesnę prasmę.

Irena Vilimienė