www.e-ausra.pl

Vasara paprastai praskrieja nepastebėta. Birželis paliko mus įkaitusius nuo tropinio karščio, o liepa pasitiko gaiviu oru, šiek tiek per ilgai užtrukusiu, kad jau spėjome pasiilgti saulės spindulių. Dėl nesiliaujančio lietaus jau ir ūkininkai skundžiasi negalį šienų suvežti. Žodžiu, orų nepasirinksi, kas jau duota, tą turi. Tik giedant Lietuvos himną lietus atsitraukė ir leido netrukdomai žmonėms sueiti draugėn.

Mes, Lenkijos lietuviai, vasaros pradžią praleidome bešvęsdami didžiuosius Punsko jubiliejus – Lietuvių kultūros namų ir Kovo 11-osios lietuvių licėjaus 70-mečius. Dabar galime šiek tiek pailsėti ir palengva ruoštis kitoms šventėms – Žolinėms ir Seinų kunigų seminarijos jubiliejui.

Vasarą verta pailsėti. Taigi stabtelėkime ir bent kuriam laikui pasislėpkime nuo to nuolatinio skubėjimo, atsakomybės, kasdienio įsipareigojimo anksti keltis ir kalnus nuversti. Stabtelkime, kad spėtume pamatyti kitą žmogų, paimti jį už rankos ir pabūti kartu stebint lenktyniaujančias ežero bangeles ar šuoliuojančius žiogelius. Tokiems užsiėmimams šiandien mes mažiausiai turime laiko. Žmogui, kaip ir žemei, reikalinga atvanga. Pamenu, kad Marius Katiliškis taip yra rašęs  apie žemę, kuriai būtina pailsėti. Tad bent vasarą leiskime sau pamatyti mus supantį pasaulį. Taigi suspėkime prisiskinti liepžiedžių kvapo, ramunėlių baltumo, čiobrelių ir mėtų gaivos, kad vėl žiemą galėtume džiaugtis vasaros gėrybėmis.

O šiame „Aušros“ numeryje – dar darbingų mokslo metų aidai iš mokyklų, Punsko lietuvių kultūros namų ir Kovo 11-osios licėjaus jubiliejų tranki muzika.

Geros Jums vasaros ir smagių akimirkų su „Aušra“!

Irena Vilimienė

Puikiai pamenu Punsko licėjaus 30-metį – tuomet baigiau trečiąją klasę. Čikagos lietuviai mano tėčio iniciatyva suorganizavo proginių marškinėlių pagaminimą visiems tuo metu besimokiusiems licėjaus mokiniams. Gavome juos dar prieš jubiliejaus minėjimą. Anuomet tai buvo Vakarų dvelksmas – 1986-ieji dar tikras socializmas, tik po dvejų metų prasidės pertvarkos Lenkijoje ir Lietuvoje kursis Sąjūdis. Tuomet, kai buvau jauna, apie licėjų galvojau paprastai: kas baigia Punsko licėjų, lieka lietuvis visur ir visada – tai lyg savaime suprantama. Tik vėliau suvokiau, jog būna visaip. Tačiau, kaip bebūtų, dauguma pasilieka. Paauglių mąstymas būna paprastas ir tiesmukas, vadinasi, ši mokykla puikiai atliko (ir atlieka) savo vaidmenį.

Esminis lūžis licėjui buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, kai atsivėrė jo absolventams vartai į Lietuvos aukštąsias. Mūsų kraštas tada ypač praturtėjo kultūrininkais ir medikais. Tai, ką šį šeštadienį pamatėme scenoje – neįtikėtinas fenomenas. Licėjaus mokinių ir jo absolventų koncertas – aukščiausio lygio renginys, kokio nesigėdytų ir didžiųjų miestų mokyklos. Žiūri ir jauti, kaip auga pasididžiavimas sava mokykla, sava bendruomene. Ir pajunti, kad tikrai mes esame unikalūs šiame krašte prisirišimu prie žemės, tradicijų, kalbos ir savo vienintelio tokio visame pasaulyje licėjaus, kuris – nors ir buvo veikiamas įvairių politinių ir laiko vėjų – sugeba išlikti vertybių klausimu nepakitęs.

Apie patį licėjų, 70-mečio minėjimą daugiau rašysime kituose „Aušros“ numeriuose, o šiame mintimis sugrįšime į Punsko lietuvių kultūros namų jubiliejų.

Smagių akimirkų su „Aušra“, gražios ir saugios vasaros!

Irena Vilimienė

Galbūt atkreipėte dėmesį į 10 „Aušros“ numeryje Dariaus Vilimo cituotą dr. Agnieškos Novakovskos (Agnieszka Nowakowska) darbo apie Lenkijos lietuvius išvadą, kad mes, nors ir turėdami skirtingas nuomones, gebame strateginiais klausimais būti vieningi. Tai buvo parašyta 2014 m. O kaip yra šiandien? Ar tikrai mokame pakilti virš asmeninio intereso, siauro buitinio vertinimo ir apčiuopti visumą? Kalbu apie vieningumą. Šiandien bendruomenė išgyvena sudėtingus išbandymus. Kartais toks jausmas, lyg kažkas iš išorės provokuotų ir skaldytų.

Šiame „Aušros“ numery išsamiau rašome apie dvasininkų nuostatas lietuvių kalbos, kultūros atžvilgiu. XXI a., kai dar prisimename sunkias kovas tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje už demokratiją, kai ja džiaugiamės jau daugiau kaip trisdešimt metų, sugrįžtama į nuomonės primetimo ir lietuvių teisių ribojimo metą. Nenuostabu, kad Seinų bazilikoje neleidžiama pakabinti Šv. Kazimiero draugijos parengtos, gerbiamų seiniškių E. ir A. Nevulių finansuotos lentos, įamžinančios lietuvių kovas už lietuvišką žodį ir reiškiančios padėką šv. Jonui Pauliui II už galimybę Seinuose melstis lietuviškai. Kol Bažnyčia nepripažįsta, kad drausti lietuviškas Mišias Seinų bazilikoje buvo negarbingas ir kenksmingas elgesys, tikėtina, kad gali tai pasikartoti. ­Užuomazgos yra…

Redakciją pasiekia žinios, kad tiek Seinuose, tiek Punske gaunate ne visus „Aušros“ numerius. Deja, tai dažniausiai priklauso nuo pašto ir konkretaus laiškanešio. Esame kreipęsi į Lenkijos paštą, bet kol kas ne visur padėtis pagerėjo. Būtinai informuokite mus apie tokius atsitikimus. Ir mes Jums perduosime trūkstamus numerius. Labai apgailestaujame, kad taip atsitinka.

Irena Vilimienė