Puikiai pamenu Punsko licėjaus 30-metį – tuomet baigiau trečiąją klasę. Čikagos lietuviai mano tėčio iniciatyva suorganizavo proginių marškinėlių pagaminimą visiems tuo metu besimokiusiems licėjaus mokiniams. Gavome juos dar prieš jubiliejaus minėjimą. Anuomet tai buvo Vakarų dvelksmas – 1986-ieji dar tikras socializmas, tik po dvejų metų prasidės pertvarkos Lenkijoje ir Lietuvoje kursis Sąjūdis. Tuomet, kai buvau jauna, apie licėjų galvojau paprastai: kas baigia Punsko licėjų, lieka lietuvis visur ir visada – tai lyg savaime suprantama. Tik vėliau suvokiau, jog būna visaip. Tačiau, kaip bebūtų, dauguma pasilieka. Paauglių mąstymas būna paprastas ir tiesmukas, vadinasi, ši mokykla puikiai atliko (ir atlieka) savo vaidmenį.

Esminis lūžis licėjui buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, kai atsivėrė jo absolventams vartai į Lietuvos aukštąsias. Mūsų kraštas tada ypač praturtėjo kultūrininkais ir medikais. Tai, ką šį šeštadienį pamatėme scenoje – neįtikėtinas fenomenas. Licėjaus mokinių ir jo absolventų koncertas – aukščiausio lygio renginys, kokio nesigėdytų ir didžiųjų miestų mokyklos. Žiūri ir jauti, kaip auga pasididžiavimas sava mokykla, sava bendruomene. Ir pajunti, kad tikrai mes esame unikalūs šiame krašte prisirišimu prie žemės, tradicijų, kalbos ir savo vienintelio tokio visame pasaulyje licėjaus, kuris – nors ir buvo veikiamas įvairių politinių ir laiko vėjų – sugeba išlikti vertybių klausimu nepakitęs.

Apie patį licėjų, 70-mečio minėjimą daugiau rašysime kituose „Aušros“ numeriuose, o šiame mintimis sugrįšime į Punsko lietuvių kultūros namų jubiliejų.

Smagių akimirkų su „Aušra“, gražios ir saugios vasaros!

Irena Vilimienė