Mieli skaitytojai!
Kovą ištirpsta sniegas, sugrįžta gandrai, pražysta žibutės… Pavasario ilgisi visi. Nors ir žada jis darbų pagausėjimą – ilgesnę dieną, sėjos pradžią, vis tiek smagu apsigobti saulės spinduliais ir nusimesti storiausią jau įgrisusį drabužių sluoksnį.
Sulaukėme šv. Velykų. Ir nors ši šventė ypač teikia vilties, vis tiek nenustelbia nerimo, kuris ateina iš pasaulinių informacijos šaltinių. Karas už sienos jau daugiau kaip ketverius metus – tiek pripratome prie žinių apie sprogimus, žūtis, kad kartais ausys jau nebefiksuoja naujienų kaip tragedijos. Dabar vėl karas Artimuosiuose Rytuose – sprogimai, žūtys, žmonių ašaros. Per televiziją girdime apie dronų skrydžius į Lenkijos, Lietuvos, Estijos, Latvijos teritorijas. Spaudoje rašoma apie diskusijas dėl poligono Kapčiamiestyje. Karo leksikos vis daugėja, ji tampa kasdienybe. Kai kas tiesiai kalba apie beprasidedantį trečiąjį pasaulinį… Tikėkime – ne!
Atrodytų, tuomet, kai net ore kybo pavojaus ženklai, kai neaiškus rytojus, kai nežinai, ar iki mūsų neateis Buča, turėtume būti vieningi ir gebėti įsiklausyti vieni į kitų nuomonę, požiūrį, bet ne… Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, kuo pavojus labiau apčiuopiamas, tuo visuomenės susiskaldymas didesnis. Tas pats ir pas mus. Kartais susidaro įspūdis, jog kažkas labai stengiasi, kad kuo labiau visuomenė skiltų. Ar yra tokiam susipriešinimui priežasčių? Manau, jos daugiau menamos nei realios.
Tad artėjančių šv. Velykų proga noriu mums visiems palinkėti, kad siaubingos pranašystės apie karą pasiliktų niekados neišsipildančios. Linkiu vienybės ir supratimo! Taip pat ramybės Jūsų šeimose!
Su šventėmis, brangieji!
Irena Vilimienė
