Doktorantės nesėkmė ar valstybinės institucijos „darbų“ instrukcija ateičiai?

Vartant keliolikos metų senumo „Aušros“ komplektus, akys užkliuvo už intriguojančio Petro Maksimavičiaus straipsnio „Dvi mokslininkės – dvi visiškai skirtingos išvados“ („Aušra“, 2015, Nr. 15/16, p. 4–5). Jame autorius su nuostaba teigia, kaip Lenkijos lietuvių bendruomenę galima vertinti visiškai skirtingai. Aptariami du tyrimai – lenkų sociologės Agnieškos Novakovskos studija knygoje „Litwini“ (Nowakowska A., W obronie narodowej tożsamości. Organizacje mniejszości litewskiej działające w Polsce // Litwini, Warszawa, 2013, p. 29–42) ir lietuvių tyrėjos Violetos Podagelytės straipsnis „Etniškumo studijų“ žurnalo 2014 m. 2 nr. (Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje: etninių veikėjų vaidmuo ir strategijos // Etniškumo studijos. 2014/2, p. 69–88). Ir tikrai – nuomonės kardinaliai priešingos. Pabandykime įsiklausyti, dėl ko mus giria ir dėl ko mus kritikuoja. Pabandykime matyti abi medalio puses.

V. Podagelytės cituojami autoriai neleidžia suabejoti, kad Lenkijos lietuviai bus tiriami pagal modernistines konstruktyvistines paradigmas, teigiančias, jog visi nacionalizmai tėra tik įsivaizduojamos bendruomenės. Nors net lietuvių tyrinėtojai nedrąsiai teigia, kad tokios teorijos nėra absoliučiai teisingos ir netinka nedidelėms tautoms tirti, šiame tekste pastebime gausų tokių klišių pritempinėjimą prie mūsų regiono realijų.

Sovietmečiu visi studentai žinojo, jog kursinio ar diplominio įvade būtina paminėti keletą marksizmo-leninizmo klasikų citatų ar bent paskutinio partinio plenumo nutarimų, kad toks darbas taptų moksliniu ir tinkamu. Čia matome analogišką atvejį.

Labai keistas ir kiek netikėtas yra „tyrimo“ metodas. Apklausti 45 pilnamečiai bendruomenės nariai (nestruktūruoti ar pusiau struktūruoti interviu), kas sudaro maždaug 0,5 % tiriamos bendruomenės. Taigi matome, kad apklausta ypač maža gyventojų dalis (tai vadinama tyrimo imtimi), bet paaiškėja ir keistas, net skandalingas faktas, jog daugeliu atvejų apklausų pokalbiai net nebuvo įrašyti…

Ar neįrašyti ir net neužrašyti apklausų pokalbiai nėra paprasčiausiai buitiniai gandai, juolab kad šiame „moksliniame darbe“ vartojama terminologija ne vienu atveju labiau tinka turgui nei moksliniam straipsniui? Ir tenka pripažinti, kad „mokslininkės“ vartojami terminai nėra pagarbūs. „Čiudoko“ sąvoką galima priskirti prie nepagarbių įvardijimų, o būdvardinis „ne/ščyro“ lietuvio naujadaras yra įžeidus. Jau neminint to, kad jie abu esą barbarizmai, netinkami bendrinei kalbai. Gal buitinėje kalboje ar turguje tokie terminai ir galimi, bet moksliniame tyrime jie nevartotini.

Taigi, pirmuoju atveju lietuvių mažumą tyrinėjusi ir sėkmingai apsigynusi disertaciją dr. Agnieška Novakovska toliau dirba Lenkijos mokslo ir švietimo institucijose, Varšuvos universiteto Sociologijos skyriuje. Kaip nurodo P. Maksimavičius, jos apibendrinamosios išvados pateikia objektyvią lietuvių bendruomenės situaciją, jai kylančius iššūkius ir pavojus: Tai rodo, kad Lenkijoje gyvenantys lietuviai gebėjo iš savo būrio išugdyti lyderius, kurie sugeba įvardinti bendruomenės problemas ir energingai siekia jas išspręsti. […] Tai rodo didelį tarpusavio solidarumą ir lietuvių lyderių determinaciją. Tarpusavio nesutarimai, kurių taip pat netrūksta, neužgožia strateginių tikslų įgyvendinimo. Čia nerasime nei etikečių klijavimo, nei niekaip neįrodomų bei užgaulių teiginių apie tariamą senų veikėjų diktatūrą ar monopoliją, netgi melagingų represijų [?!] baubų.

Paskaičius V. Podagelytės tekstą neinformuotam skaitytojui gali pasirodyti, kad kitokius tautiečius („čiudokus“, „neščyrus“ ar iš mišrių šeimų) atvirai diskriminuoja baisūs lietuviai nacionalistai. Bet kur faktai? Liūdnai ir ironiškai nuskamba tai, kad V. Podagelytės tiriamuoju laikotarpiu bendruomenei kaip tik vadovavo asmuo, gimęs ir augęs mišrioje šeimoje!

Lietuvė „tyrėja“ nei po, nei prieš šį straipsnį mūsų krašto lietuvių nei lankė, nei juos tyrinėjo. Apsiribota vienkartiniu dviejų mėnesių (2014 II–III mėn.) pasibuvimu mūsų krašte („lauko tyrimas“), trumpo laikotarpio (2012–2013 m. pirmasis pusmetis) vietinės popierinės ir elektroninės spaudos peržiūra ir keliasdešimties gyventojų anonimine apklausa, surankiojant visas tikras [?] ar susigalvotas nuoskaudas.

Tačiau nepavyko surasti jos apgintos disertacijos. Tiesa, visagalis internetas nurodo, kad V. Podagelytė šiuo metu tyrinėja Vengrijos ekonominio vystymosi problemas, o 2024 m. reiškėsi kaip Mianmaro (buv. Birma) karinės chuntos piktadarybių žinovė… Neužmirškime, kad V. Podagelytė, neturinti mokslinio laipsnio, daro diplomatinę karjerą. Kiek žinoma, šiandien ji sėkmingai darbuojasi Lietuvos ambasadoje Vengrijoje. Tiriamuoju laikotarpiu irgi dirbo Užsienio reikalų ministerijoje.

Nors autorė ir pažymi, kad tyrimo metu atlikta 45 nestruktūruotų arba pusiau struktūruotų interviu, kurių dauguma, atsižvelgiant į temos jautrumą ir informantų pageidavimus, buvo neformalūs pokalbiai, vykdomi nenaudojant [! – D. V.] įrašymo priemonių, užsirašant apklaustųjų atsakymus į pateiktus klausimus [p. 73–74], išnagrinėtų etninės tapatybės veikėjų įvertinimas nėra jautrus. Ypač kliūna seiniškiams: asmens, dirbančio mokyklos sferoje, bet ne lietuviškoje mokykloje, žiniomis, vaikai, išėję iš „Žiburio“ mokyklos, taip pat stengiasi atsiriboti nuo lietuviškos aplinkos, nedalyvauja lietuviškoje „Lietuvių namų“ veikloje ir nesirenka lietuvių kalbos kaip dėstomo dalyko [p. 85]. Ką atsakyti į tokius teiginius? Užtenka prisiminti kasmet gausėjančius „Lietuvių namų“ ar „Žiburio“ meno kolektyvus arba pernai vykusią šios mokyklos 20-mečio šventę, kai visi buvę ar esantys „Žiburio“ mokiniai (net ir kelios kartos) vos sutilpo didelėje šios švietimo įstaigos salėje. Ar tai, kad pernai 8 iš 15 mokyklos aštuntokų (net ir iš mišrių šeimų) pasirinko mokymąsi lietuviškajame Punsko licėjuje.

V. Podagelytės „tyrimas“ primena ne studiją, o užsakomąjį straipsnį, kur prisidengus moksliškumo širma siekiama sumenkinti ir apšmeižti vienus, išaukštinti kitus asmenis. Nepamatuotai stengtasi apkabinėti „nemodernius“ etninės tapatybės veikėjus įžeidžiančiomis etiketėmis, prigąsdinti skaitytoją nebūtais jų nusikaltimais: tie, kurie pasirenka išėjimą iš bendruomenės, kuris kaip ir protesto balsas, yra nepriimtinas ir kartais net baudžiamas [p. 85]. Pasiskaičius tokių niekaip neįrodomų teiginių, jau nestebina ir galutinė „tyrėjos“ išvada: Etninės tapatybės veikėjai, naudodami jiems plačiai prieinamus resursus ir socialinės kontrolės mechanizmus, besiremiančius paskatų ir bausmių logika, siekia paskatinti prisitaikymą prie nustatytų tikslų, socialinių normų, veiklos krypčių [p. 86]. Belieka pridėti represuotojų sąrašus. Jų nėra. Gal jie egzistuoja tyrimo užsakovo galvoje?

Kartu „tyrime“ brukama pseudomodernios lietuvybės formų paieška. Tiems, kas mūsų kraštą pažįsta tik pagal anonimines URM pažymas ir mėgsta globalistines „pasaulio Lietuvos“ koncepcijas, labai keista sužinoti, kad ši bendruomenė nei „įsivaizduojama“, nei sugalvota, o prigimtinė, tikra ir reali, kad ir kaip pyktų kai kurie valdininkai. Ir kad Lenkijos lietuviai visiškai integruoti į savos valstybės gyvenimą. Jie integruoti taip smarkiai, kad kita integracijos pakopa tegali būti lenkakalbiai „lietuviai“ (juos su simpatija mini autorė, p. 84). Paprastai tai vadinama visišku nutautėjimu… Kam skatinti polonizaciją, jei ji ir taip vyksta? Autorės fantazija taip įsisiautėja, kad aptinkame ir tokių teiginių: esama galios koncentracija ir disponavimas resursais [kokiais? – D. V.], pritaikomi paskatų ir bausmių mechanizmai sumažina galimybes pateikti kritinius balsus ar kvestionuoti etninės tapatybės veikėjų veiklą. Tokiame kontekste asmenys linkę veikiau išeiti iš bendruomenės, nei stengtis ją reformuoti. Taip lieka nereprezentuoti ir neišgirsti nauji krašto lietuvių poreikiai, naujos tapatybės formos, daugiausia susijusios su mišrių šeimų gausa [p. 85]. Tai štai kur šuo pakastas!.. Pasirodo, svarbiausi ne lietuvių, o mišrių šeimų reikalai. Ir taip nutaria lietuvių diplomatai!

Koks šio tendencingo, užgaulaus ir nekorektiško rašinio tikslas? Užgauti vietos lietuvių bendruomenę? Įžiebti tarpusavio konflikto ugnį? Nurodyti „modernią“ bendruomenės vystymosi kryptį? Kažką ištirti ar kažką apšmeižti? Kas buvo šio straipsnio užsakovas? Ir jei šio paskvilio autorė tebedirba Lietuvos URM, ar jos vadovybė sutinka su tokio „mokslinio“ tyrimo rezultatais? O gal tai „neteisingų“ etninės tapatybės veikėjų perauklėjimo programa?

Mokslininkas, tiriantis vieną ar kitą socialinį reiškinį, bendruomenę ar kultūrinį fenomeną, stengiasi savo nagrinėjamą objektą ištirti visapusiškai, atrasti teigiamus ir neigiamus jo bruožus, kuo bešališkiau įvertinti visas iš to kylančias tendencijas. Tokio tyrimo bruožai pastebimi A. Novakovskos studijoje (apie ją bus atskira kalba). Tuo tarpu V. Podagelytės publikacijoje dėmesys išskirtinai sutelktas į neva neigiamus lietuvių bendruomenės gyvenimo aspektus. Beveik pusė [p. 77–85] jo skirta anoniminiams pasakojimams apie menamas galios koncentracijas ir disponavimus resursais, neužmirštama užsiminti ir apie represijas/baudimus. Kadangi kaltinimai yra gana sunkūs ir absurdiški, tačiau neįrodomi, nes nėra nei vienos pavardės, belieka konstatuoti, kad tai ne mokslinis tyrimas, o šmeižikiškas pamfletas, skirtas sukompromituoti tuometės (2013 m.) Lenkijos lietuvių bendruomenės ir kitų lietuviškų organizacijų bei institucijų Lenkijoje vadovus. Tokiems šmeižtams nėra jokio senaties termino, nesvarbu, ar nuo to praėjo dveji ar dvylika metų. Ką į tai atsakys V. Podagelytės darbdaviai – Lietuvos URM?

Dr. Darius Vilimas

.

Nuoroda į Violetos Podagelytės tyrimą:

„Ribų ženklinimas ir atskirtis paribio etninėje bendruomenėje: etninių veikėjų vaidmuo ir strategijos”, 69 p. Violeta Podagelytė LIETUVOS SOCIALINIŲ TYRIMŲ CENTRAS, SOCIOLOGIJOS INSTITUTAS https://lstc.lt/wp-content/uploads/2023/03/Etniskumo-studijos-2014_2.pdf