www.e-ausra.pl

36-eri metai – vadinasi, Nepriklausoma Lietuva užaugino jau dvi kartas suaugusių žmonių, dukart po aštuoniolika. Brandu. Dar kai kas sako, kad po ketverių metų bus keturiasdešimt – lygiai tiek, kiek Mozė su izraelitais klajojo po dykumą, kol pasiekė Pažadėtąją žemę. Buvo tikima, kad ta klajonė – bausmė už tai, jog žmonės nepasitikėjo Dievu. Tačiau yra aiškinimų, kad ilgai gyvenę vergijoje žmonės įgauna „vergo mąstymą“ – baimę, priklausomybę, nepasitikėjimą savimi, todėl reikėjo laiko, kad užaugtų karta, gimusi jau laisvėje, kuri laisvai mąstytų. Tad pagal analogiją galime klausti, ar Lietuvą šiuo metu kuria jau laisvi laisvėje augę žmonės? Ar sovietmečio palikimo nebelikę?

Tuomet, kai buvo skelbiama nepriklausomybė, gyvenau Vilniuje. Dar pora metų teko iš vidaus stebėti besikuriančią jauną valstybę. Ir kas man iš tų laikų išliko iki šiandien – tai tarytum ore tvyrantis idealistinis požiūris į valstybę. Meilė Tėvynei (tuomet visai neskambėjusi banaliai), laisvės troškimas, tikėjimo paieškos, etnografinio judėjimo atgimimas (universiteto fojė studentai sustoję dainuodavo liaudies dainas). Šiandien to jausmo nebelikę. Normalu, juk neįmanoma gyventi nuolatiniame pakilime. Tačiau viena kelia liūdesį – didžiulis susvetimėjimas ir susiskaldymas valstybėje. Etikečių „vatnikas“, „stribiena“ klijavimas. Ir visa tai daroma tuomet, kai slaptųjų agentų ar KGB bendradarbių tapatybė įslaptinta 75 metams. Kur logika? Ir ar įmanomas apsivalymas tokioje situacijoje, kur tikri KGB bendradarbiai labiau saugomi nei menami?

36-ųjų nepriklausomybės atkūrimo metinių proga linkime stiprybės ir išminties, Lietuva, bei tikros Tavo sūnų ir dukrų meilės Tau!

Irena Gasperavičiūtė

Vasario 21-oji – Tarptautinė gimtosios kalbos diena. O laikotarpis nuo vasario 16 iki kovo 11 d. laikomas Lietuvių kalbos dienomis. Nepraleiskime šio laikotarpio nepastebimai. Kaip kiekvienas galėtume jį paminėti? Visai paprastai – nesunkus, bet prasmingas darbas būtų bent šiomis dienomis skirti daugiau dėmesio savo kalbai: skaitykime lietuviškas knygas, klausykimės laidų, žiūrėkime filmus lietuvių kalba, venkime barbarizmų savo kalboje. Taip parodysime savo vaikams, kad gimtoji kalba svarbi, vertinga, ją reikia visų pirma vartoti. Mes ta proga siūlome pasiskaityti mūsų krašto kalbininko, buvusio VU ir VGTU dėstytojo, vertėjo Kazio Linkos svarstymus apie gimtąją tarmę ir bendrinę kalbą, apie kalbos kultūrą.

Žinoma, šiame „Aušros“ numeryje rasite Vasario 16-osios minėjimų atspindžius. Punsko kultūros namuose vis dar trūksta žiūrovams sėdimų vietų minint valstybines šventes, o minėjime dalyvavę Palenkės vaivadijos seimelio nariai Valdemaras Kvaterskis su žmona ir Igoris Lukašukas negalėjo atsigėrėti mūsų jaunimo šokiais, dainomis ir visų pirma jo gausa.

Taip pat spausdiname Lenkijos vyriausybės bei tautinių ir etninių mažumų bendrosios komisijos pirmininko Gžegožo Kuprianovičiaus kalbą, pasakytą susitikime su prezidentu Karoliu Navrockiu. Tai jau tradiciniu tapęs renginys, kai valstybės galva pasikviečia tautinių mažumų atstovus naujametiniam pokalbiui. Beje, minėtoji Komisija šiuo metu yra svarbiausia tautinėms mažumoms atstovaujanti institucija.

Atėjus gavėnios laikotarpiui, kai ribojamos pramogos, yra metas apsvarstyti savo vertybes, veiklos prasmę. O būtent tuo laikotarpiu ir švenčiame Lietuvos valstybines šventes.

Irena Gasperavičiūtė

Yra žmonių, kurie savo gyvenimą paaukoja kokiai nors idėjai: Tėvynei, Dievui, Žmonėms. Daugiau ar mažiau gal kiekvienas sugebame skirti iš savo patogaus gyvenimo tam, kas mums svarbu, pavyzdžiui, aukojame lėšų dėl taikos, skiriame pinigų sergančiam kaimynų vaikui, remiame lietuvių kultūrą. Tačiau nedaug yra tokių, kurie rizikuodami ne savo karjera ar turtu, o net gyvybe kovoja už savo įsitikinimus, už juos ir žūsta. Lietuvos pokariu žmonių atminty buvo gyvos Vasario 16-osios idėjos, todėl daug kas ėjo į mišką, dėjo galvas už Tėvynę. Laikui bėgant tokių žmonių, nepabūgusių kalėjimų, tremčių, tardymų, vis mažėjo. Tačiau vis tiek jų atsirasdavo. Vienas iš jų – žuvęs KGB specialiai sukeltoje autoavarijoje kun. Juozas Zdebskis.

Šalia mūsų, čia pat už sienos, Rudaminos miestelyje, šventoriuje jo kapas. KGB jį buvo pavadinęs Akiplėša, kas atspindi minėto kunigo atkaklumo bruožus. Jis nepaisė nei draudimų, nei gąsdinimų, vykdydamas savo misiją. Š. m. vasario 5 d. sukako šio iškilaus kunigo žūties 40-metis, o vasario 7 d. Rudaminoje ir Lazdijuose buvo iškilmingai paminėtos jo žūties metinės bei atidengta atminimo lenta.

Rudaminą pasiekti labai paprasta važiuojant per Lazdijus ir patraukus Kalvarijos link arba važiuojant iš Punsko per Kreivėnus ir pasukus į kelią Lazdijų link. Tikrai verta į ją nuvykti: užkopti ant piliakalnio, kur, pasak legendos, vainikavęsis pats Lietuvos karalius Mindaugas, apžiūrėti unikalią, su mediniais bokštais bažnyčią, uždegti žvakutę ant kunigo kovotojo Juozo Zdebskio kapo ir pamatyti jam skirtą memorialinę lentą. Vasario 16-oji – puiki proga tai padaryti.

Irena Gasperavičiūtė

Gyvename tokiais laikais, jog mūsų protėviams net nesisapnavo, kad šiame regione taip gerai gyvensime. Pripažinkime: daugumai sekasi tikrai neblogai. Po karo mūsų tėvai ar seneliai turėdavo sukti galvą, ką į puodą įdėti, kad sotūs sulauktų pavasario, o mums jau to daryti nereikia. Dar lieka kokiam prašmatnesniam baldui ar šiltoms atostogoms. Tik tas geras gyvenimas neatleidžia mūsų apskritai nuo mąstymo. Šiandien didžiausias rūpestis – daryti viską, kad kaimynė iš rytų neužeitų ir nesugrąžintų mūsų gyvenimų į anuos laikus. Juk visi girdime ir matome, kas vyksta Ukrainoje.

Pastaruoju metu gyva problema arti mūsų – Kapčiamiesčio poligonas. Visi diskutuoja, tarytum karo ekspertai būtų, dauguma žino, ar reikia, ar nereikia čia poligono. O gal paprasčiausiai reikėtų pasitikėti tikrais karybos profesionalais ir tuo, ką jie daro. Pagal gyventojų tankį Lietuvos teritorijoje Kapčiamiesčio apylinkės vienos rečiausiai gyvenamų. Beje, istorija ne kartą yra mus pamokiusi, ką reiškia kaimynė iš rytų, o tam ir mokomės istorijos, kad darytume išvadas. Juk rusai nesikeičia per šimtmečius – ir tai akivaizdžiai rodo jau ketverius metus nuo vasario 24-osios.

Seinų apskrities taryba pasisakė prieš poligono kūrimą prie Kapčiamiesčio. Tiesą sakant, nesuvokiamas toks vienbalsis sprendimas. Negi manoma: „Užmerksiu akis ir problema neegzistuos“? Na, nesame maži vaikai. Mes, Lenkijos lietuvių bendruomenė, remiame Lietuvos saugumo ir gynybos iniciatyvas. Ir kažkur sklandančios kitokios informacijos – nėra visų lietuvių, juolab lietuvių organizacijų, pozicija. Nebent privati nuomonė.

Irena Gasperavičiūtė

Naujuosius pradedame kupini vilties, kad jie bus geresni, kad atneš daugiau susikalbėjimo visuomenėje, kad bus prasmingesni, ramesni ir taikūs. Beje, pradėdami naujus metus pasižadame gyventi prasmingesnį gyvenimą, siekti naujų tikslų, būti ištvermingesni, ryžtingesni – dažnai atsisakome priklausomybių. Aišku, bėgant laikui neretai tvirti pasižadėjimai ima skysti, kol galų gale numojame ranka ir nusprendžiame pasižadėti nuo kitų metų. Tačiau pats faktas – norėti tobulėti – vis tiek geras.

Šių metų pradžia dar ypatinga tuo, kad padovanojo mums nuostabių peizažų. Tikrai pora metų nebūdingos mūsų klimatui žiemos leido išsiilgti už lango matomų dailių snaigių šokių. Ir nuo speigo paraudusių nosių. Beje, toks oras su snaigėmis ir šaltuku smagiausias vaikams. Yra proga rogutėmis nuo kalnelių pačiuožinėti. Taigi tokiomis nuotaikomis pradedame 2026-uosius. Ką jie atneš mūsų visuomenei?

Šie metai – tai visų pirma jubiliejiniai metai. Jau nuo pernai kalbame apie šiemet minimą Seinų kunigų seminarijos 200 metų jubiliejų. Šia proga Lietuvos istorijos institutas išleido Algimanto Katiliaus knygą lenkų kalba apie Seinų kunigų seminariją, planuojama laikinoji ekspozicija, kurią rengia Trakų muziejus, rudenį Seinų „Lietuvių namai“ su lietuvių organizacijomis planuoja surengti mokslinę konferenciją. Šį pagrindinį įvykį lydės ir mažesni renginiai.

Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus jau pradėjęs organizuoti 70-ąjį mokyklos įkūrimo jubiliejų. Prieš septynis dešimtmečius įkurti taip pat Punsko lietuvių kultūros namai. Gerai, kad jubiliejai mūsų krašte dar švenčiami sausakimšose salėse – ir tai yra esmė.

Irena Gasperavičiūtė