www.e-ausra.pl

Laikui bėgant vis labiau vertinu galimybę gyventi savame krašte tarp senų draugų, giminių, kur kiekvienas kelias, takas pažįstamas, kur grybai auga tose pačiose vietose, kaip ir vaikystėje. Ne veltui liaudies išmintis sako: „Savam krašte ir tvoros žydi“… Beje, tautosakoje labai daug apie gimtinę, tėviškę, namus kalbama. Gal tą tėviškės vertę pajunti laikui bėgant. Tačiau kai kas įžiūri kitą gyvenimo savoje mažoje bendruomenėje aspektą – kad aplinkiniai mano geriau tave pažįstantys nei tu pats. Tačiau prie to galima priprasti. Nejauku pasidaro, kai atsiranda norinčiųjų dirbtinai supriešinti visuomenę.

Per sekmadienio lietuviškas mišias Seinų parapijoje kunigas vikaras bandė klaidinti tikinčiuosius, skelbdamas neva atsistatydinąs dėl arkivyskupui išsiųsto neva skundo. O mano toks prašymas – būkime atidūs ir analitiški. Pirma pasiskaitykime, kas iš tikrųjų buvo rašoma arkivyskupui T. Wojdai, ir tik tada susidarykime nuomonę. Tiek lietuviškų organizacijų vadovų raštas, tiek arkivyskupo atsakymas yra išspausdinti 17 „Aušros“ numeryje.

Taip pat kartais mums trūksta pasiryžimo ar pasitikėjimo ginti savo vertybes, poziciją. Ypač kai susiduriame su autoritetu laikomu žmogumi (o kunigas lyg ir savaime toks yra – nuo vaikystės esam to mokomi), sunku jam paprieštarauti. Tačiau manau, jog verta laikytis tokios taisyklės: „Kitas tiek vertas pagarbos, kiek jis mus gerbia“. Parapijose bažnyčios bus pilnos žmonių, jei parapijiečiai jus, kad jie yra gerbiami ir išklausomi. O jei į parapiją ateinama su melu ant lūpų, anksčiau ar vėliau „išlįs yla iš maišo“.

Ir išlindo…

Irena Vilimienė

Kiekvienas metų laikas turi savo žavesio. Rugsėjis svaigina miškais, pilnais grybų – socialiniuose tinkluose demonstruojamos baravykų kolekcijos, smagu akį paganyti, o dar smagiau pasivaikščioti po mišką. Tikrai gamtoje geriausiai pailsi tiek protas, tiek kūnas, tiek siela.

Tačiau sugrįžkime prie mūsų bendruomenės reikalų. Tikriausiai jus pasiekė žinia, kad kažkas keičiasi „Aušros“ leidykloje – ne vienas juk matėme skelbimą internete apie ieškomą kandidatą į leidyklos direktorius. Taip, išėjus ligšioliniam direktoriui į pensiją, ši įmonė liko be valdybos ir iki šiol neatsirado norintysis perimti minėtą funkciją bei tęsti darbą. Įmonė negali egzistuoti be valdybos, taigi panašu, kad Punsko „Aušros“ leidyklą reikės likviduoti. Tačiau tai niekaip nepaveiks „Aušros“ žurnalo. Jo leidėja yra Lenkijos lietuvių draugija, ne leidykla. Leidykla teikė spausdinimo paslaugą. Neaišku, iki kada dirbs spaustuvė, tačiau negalėdami spausdinti Punske, ieškosime šios paslaugos kitoje vietoje. Tiek informacijos, norint išvengti nesusipratimų. Mūsų žurnalas bus leidžiamas ir toliau, taigi raginu priimti jaunimą, greitai ateisiantį užrašyti „Aušrą“, ir ją užsiprenumeruoti. Taip pat kitus LLD leidinius – „Aušrelę“ ir „Suvalkietį“.

O šiame „Aušros“ numeryje siūlau pasiskaityti lietuvių organizacijų susirašinėjimą su Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininku arkivyskupu Tadeuszu Wojda. Tai nėra skundimas, tai nuoširdus savo teisių ir lietuvių tautinės mažumos pozicijos išsakymas. Nors arkivyskupo atsakymas į raštą ir ganėtinai lakoniškas, bet pagarbus ir pripažįstantis lietuviams priklausančią teisę. Įdomių akimirkų su „Aušra“!

Irena Vilimienė