Mieli skaitytojai!
Su amžiumi lekiantys metai skaičiuojami Kalėdų blyksniais. Pasižiūrėjęs į tamsą lauke, pagalvoji: kaip gera, kad sulaukėme laikų, kai ir pas mus daugybė spalvų, šviečiančių lempučių, blizgančių papuošalų. Ir kas kaip nori, taip puošiasi.
Tačiau prisiminus vaikystės Kalėdas – jos turėjo savo žavesio, nors daiktų, blizgalų, žaislų, dovanų buvę žymiai mažiau. Gal tuomet stebuklus kurdavę darbai, įgavę ritualų reikšmės. Kaip kad eglutės puošimas Kūčių dieną. Tėtis parveža medelį, jį pastato kambaryje, dar patikrina lemputes ir jas pataiso, o tada prasideda vaikų džiaugsmas. Pirmiausiai – žibuliai (smagu juos ištraukti iš spintos po metų pertraukos). Jie seni, kai kurių net spalva vietomis nusitrynusi. Kartais kuris nukrenta ant grindų ir susikulia, tada galima iš jo smulkiai sutrynus pagaminti kokį kitą papuošalą. Kiekvienas darbas turėjo savo prasmę, kiekvieni namai – savus papročius, kiekviena šeimininkė gamino savus patiekalus. Mama virdavo „lazankas“. O tėčio tėviškėje kepdavo „šližikus“. Kūčių patiekalai buvo išskirtiniai, jie valgomi tik tą dieną – ausukės su grybais arba blyneliai su silke.
Taigi kaip vaikystėje, taip ir šiandien Kalėdų laikotarpiu Kūčių diena ir ypač vakaras buvo svarbiausi, nes turėjo daugiausiai magijos. Aišku, šeima, ramybė, kalėdaitis, lėkštutė netikėtam užklydėliui ir po vakarienės paliekamas stalas vidunaktį ateisiančioms protėvių vėlėms. Žinoma, buvo ir Mikalojus, ir dovanos. Visa tai darė tą dieną nepakartojamą, laukiamą. Laukiamą iki šiandien, kad vėl galėtum pakartoti savo kasmetinį ritualą. Ritualą, išmoktą iš tėvų, kurie jį paveldėjo iš savo tėvų, o tie dar iš savo. Gal tai ir yra prasmė…
Irena Gasperavičiūtė
