Nacionalinio susivienijimo pirmininkas, LR Seimo narys Vytautas Sinica, viešėdamas Punske, susitikimą su jaunimu pradėjo komplimentu mūsų kraštui, sakydamas, kad išsaugoti savo kalbą, kultūrą svetimoje šalyje itin sunku ir pavyksta tai padaryti geriausiu atveju iki trečiosios kartos. O šis kraštas yra išimtis. Tai fenomenas, kad čia lietuvių kalba vis dar gyva. Štai Punsko licėjus, Punsko lietuvių kultūros namai šiemet švęs 70 metų jubiliejų ir vis dar yra ir mokinių, ir kultūros puoselėtojų.

Malonu girdėti tokį pagyrimo ir pripažinimo žodį. Tiesą sakant, tai ne atsitiktinumas, kad šis kraštas vis dar neprarado savo tapatybės. Tarpukario mūsų krašto inteligentai (kurių atminimu gal ir per mažai rūpinamės) Juozas Vaina, Jonas Pajaujis, Jonas Stoskeliūnas, Juozas Maksimavičius ir kiti, atskyrus Lietuvą geležinėmis vielomis nuo mūsų, čia kūrė kultūrinę Mažąją Lietuvą, su lietuviškomis mokyklomis, kultūros namais, organizacijomis, šv. Mišiomis, leidiniais. Buvo suorganizuota taip, kad visas žmogaus dvasinis gyvenimas galėjo būti užtikrintas gimtąja kalba. Taigi ta mūsų krašto istorijos tėkmė nebuvo savaiminė, o sąmoningai pasirinkta.

Kartais tenka išgirsti klausiant, ar tikrai tradicinė (sakykim, kultūros namų) veikla pasiteisina, ar ji atitinka šiandienos jauno žmogaus poreikius. Manau, kad tikrai taip. Punske yra nemažai jaunų šeimų, kurios sugrįžo čia gyventi vien tam, kad vaikus leistų į lietuviškas mokyklas, kad jie galėtų šokti vaikų liaudies kolektyvuose, kad dalyvautų „dainorėlių“ konkursuose – vadinasi, tų tarpukario inteligentų idėjos pasiteisino. Belieka mums visiems pribręsti, kad suvoktume savo tapatybę kaip vertybę.

Irena Vilimienė